Gario Kasparovo knyga "Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais"

Žymus tarptautinis šachmatų didmeistris, pasaulio čempionas, šiuo metu garsus politikas Garis Kasparovas naujoje knygoje Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais pasakoja apie savo nueitą kelią, laimėjimus ir nesėkmes, analizuoja kai kurias su garsiais didmeistriais žaistas partijas, trumpai supažindina su jais, pateikia vertingų pamokymų būsimiems šachmatininkams. Didmeistris Garis Kasparovas dalijasi veiksmingiausių strategijų, kurių jį išmokė vienas intelektualiausių pasaulio žaidimų, paslaptimis. Išmoktos pamokos išugdė strateginius ir emocinius gebėjimus valdyti sudėtingiausius gyvenimo iššūkius ir, įveikus didžiulį pasipriešinimą, pasiekti sėkmę.

Knyga turėtų sudominti ne tik garsaus šachmatininko gerbėjus, žaidžiantį šachmatais jaunimą, šachmatininkus mėgėjus, bet ir visus, norinčius geriau pažinti garsųjį didmeistrį ir politiką.

Ištrauka 1 skyrius
Pamoka

"Veiksmingiausias mokymas būna tada, kai žaidi su priešininku, galinčiu tave nugalėti."
Ričardas Bachas

Asmeninės pamokos iš pasaulio čempiono 1984 metais savo pirmajame mače dėl šachmatų karūnos aš susitikau su pasaulio čempionu Anatolijumi Karpovu, turėjusiu tą titulą beveik dešimt metų. Tai buvo nelimituotas mačas iki vieno iš varžovų šešių pergalių. Būdamas 21 metų, aš pakilau į šachmatų viršūnę taip veržliai, kad atrodė, jog ir tas paskutinis aukštis man turi pasiduoti be kokių nors ypatingų sunkumų. Pradėjęs mačą be žvalgybos, norėdamas bet kokia kaina perimti žaidimo iniciatyvą, aš padariau šiurkščią strateginę klaidą. Mane smarkiai pribloškė tai, kad pralaimėjau keturias pirmąsias iš devynių partijas, nelaimėdamas nė vienos partijos (įsivaizduokite: per ankstesnius dvejus metus pralaimėjau tik tris partijas, o dabar iš karto keturias!). Aš atsidūriau tik per tris žingsnius nuo žeminančio sutriuškinimo. Toks buvo mano rezultatas, nesupratus kovos čempiono lygiu. Aš ne tik neturėjau reikiamos patirties – aš neturėjau netgi teisingo supratimo, kas tai yra patirtis.

Buvo aišku, kad reikia skubiai keisti mačo strategiją, nes kitaip viskas labai greitai pasikeis. Man buvo svarbu atsipeikėti, atgauti ramybę ir pasitikėjimą. Ir aš, neprarasdamas vilties, prisiverčiau pasiruošti ilgai, sekinančiai kovai. Nuo to laiko aš pradėjau žaisti nepaprastai atsargiai, stengdamasis vengti kovoje net mažiausios rizikos. Ne mano charakteriui žaisti blankiai, bet aš žinojau, kad kito pasirinkimo nėra. Kai skęsti, ne laikas galvoti apie tai, ar tu gražiai plauki.

Ir čia Karpovas pažeidė nepakeičiamą kovos įstatymą – visiškai sutriuškinti priešininką. Nusprendęs, kad aš pats sunoksiu ir nukrisiu kaip prinokęs vaisius, jis susilpnino spaudimą. Karpovą apgavo tai, kad jam labai lengvai pavyko pasiekti triuškinančią persvarą. Galima manyti, kad apsvaigintas sėkmės jis iškėlė sau pernelyg didelę užduotį: būtinai laimėti sausu 6:0 rezultatu ir ilgam sugniuždyti pavojingą konkurentą. Tai jau buvo varžybos ne tik su manim, bet ir su būsimojo pasaulio čempiono, legendinio amerikiečio Bobio Fišerio, kadaise laimėjusio tokiu rezultatu (tiesa, be lygiųjų) pretendentų mačus su Taimanovu ir Larsenu, šešėliu. Matyt, dėl to Karpovas nusprendė ne rizikuoti, o laukti varžovo klaidos.

Mano naujoji strategija pamažu pradėjo duoti savo vaisius. Po 9-os partijos mes pasiekėme rekordą, sužaidę 17 partijų iš eilės lygiosiomis! Susidomėjimas nelauktai užsitęsusiu maču pasiekė apogėjų, šimtai žmonių stojo į eilę bilietų Kolonų salėn. Tai buvo panašu į norą patekti į mirties bausmės vykdymą – tik auka atsisakinėjo mirti… Įtampa buvo neįsivaizduojama; iki šiol aš stebiuosi, kaip galėjau ją ištverti kelis mėnesius. Mes su komandos nariais labai daug svarstėme Karpovo žaidimo braižą, kad kartais man net kildavo klaikus jausmas, tarsi aš virstu savo varžovu.

Būtent tada, per tuos šimtus valandų parengiamojo darbo ir žaidimo laiko aš susidariau gana tikslų savo stiliaus ir proto sandaros vaizdą. Iki mačo mano šachmatų karjera lengvai judėjo į priekį, ir pergalės man buvo visiškai suprantamos. Dabar teko analizuoti savo sprendimus ir aiškintis, kas buvo padaryta neteisingai.

Tačiau, vos įgijęs pusiausvyrą, aš pralaimėjau 27-ąją partiją, ir rezultatas pasidarė 0:5. Atrodo, kad aš nepakankamai greitai mokiausi iš savo klaidų… Tai buvo sunkiausias momentas! Neįmanoma aprašyti žodžiais visko, ką mes išgyvenome tomis dienomis; 1984 metų pabaiga – laikas, kai aš tapau suaugęs. Kiekvienas žingsnis nelengvu keliu į viršų, žingsnis, kartais susijęs su beprotiška, bet neišvengiama rizika, asocijuodavosi mano atmintyje su Vysockio pasauliu – labai giliai jis sugebėjo įsiskverbti į kovos ir priešinimosi psichologiją.

Klausydamas Vysockio dainų, aš įgydavau papildomos energijos ir pradėdavau suprasti, kad dažnai po pabrėžiamu paprastumu slypi vertybės, esančios visiškai kitame išmatavime nei, tarkime, šachmatai, sportas ir netgi literatūra ir menas. Jos mane vedė į gilumą tų bendražmogiškų vertybių, gyvenančių mumyse ir mus supančių nepriklausomai nuo mūsų valios ir kuriomis tikriausiai remiasi pasaulis. Vieniems visa tai nerūpi, kiti, pajutę ką nors neįprasta, stengiasi atsiriboti nuo nereikalingo jaudinimosi. Kas nors, paaukodamas ramybę ir jaukumą, žengia nelengvu keliu pirmuosius žingsnius, bet, susidūręs su nenumatytais sunkumais, palieka jį. Ir tik nedaugelis be atodairos eina į priekį, paklusdami nesunaikinamam kovos už tiesos pergalę instinktui…

Komentatoriai mane lygino su „žmogumi, ant vienos rankos pakibusiu virš prarajos“. Vienas neteisingas ėjimas – ir viskas baigta. Tačiau keista, bet būtent tuo momentu aš pajutau palengvėjimą: mačas pralaimėtas, nėra ko prarasti, pasistengsiu laikytis iki paskutinio momento. Vienintelio dalyko norėjau – įrodyti šachmatų pasauliui, kad aš vis dėlto moku žaisti, bet pirmiausia aš norėjau tai įrodyti pačiam sau.

Kaip ten bebūtų buvę, aš kaip ir anksčiau žaidžiau gindamasis. Artėjo į pabaigą jau trečias mačo mėnuo, sutriuškinęs visus mačų dėl pasaulio čempiono titulo trukmės rekordus. Karpovas atrodė kaskart vis labiau išvargęs ir suirzęs. Žaisdamas 31-ąją partiją, čempionas įgavo didelę pozicinę persvarą ir greitai laimėjo pėstininką. Tačiau dabar įvyko kažkas ypatingo: jis paprasčiausiai supanikavo. Tiesą sakant, aš turėjau panikuoti, bet aš kaip tik buvau visiškai ramus ir „netgi, kad tai patvirtinčiau, nusivilkau švarką“. Netikėtai man pavyko surengti rimtą kontržaidimą, ir Karpovas prarado persvarą. Ceitnote drebėjo jo rankos, ir atrodė, kad jis su kažkokiu keistu palengvėjimu sutiko, jog būtų lygiosios.

Pagaliau per 32-ąją partiją užtvanka buvo pralaužta: aš pasiekiau pirmąją pergalę. Mače aš perėmiau iniciatyvą. Nauja lygiųjų serija tęsėsi pusantro mėnesio, bet pagal žaidimo eigą aš turėjau daugiau šansų laimėti negu mano varžovas (nors, žaidžiant 41-ąją partiją, toks šansas atsirado ir Karpovui). O tuo metu pasaulis svarstė klausimą: ar kada nors baigsis ta dvikova? Nė vienas šachmatų mačas dar nesitęsė ilgiau kaip tris mėnesius, o mes jau kovojame penktą mėnesį! Matydamas, kad Karpovas beveik išsikvėpė, aš sustiprinau spaudimą. Ir nors, žaisdamas 46-ąją partiją, nepasinaudojau didele persvara, bet laimėjau 47-ąją partiją, Karpovo žaistą stebėtinai silpnai. Rezultatas tapo 2:5.

Nejaugi įvyks stebuklas? Tuo momentu organizatoriai paskelbė, kad mačas perkeliamas į „Sporto“ viešbutį ir atidėjo kitą partiją kelioms dienoms. Karpovas gavo atsigauti visą savaitę – visiškai man neprieinama prabanga mačo pradžioje, kai man taip reikėjo atsikvėpti, – ir vis dėlto 48-ąją partiją jis vėl pralaimėjo! Tai bent siurprizas – rezultatas 3:5, vis didėjant mano žaidybinei iniciatyvai.

Žemė po čempiono kojomis susvyravo. Šachmatų vadovai netikėtai atsidūrė priešais bauginančios mano galutinės sėkmės perspektyvą: „lavonas“ ne tiesiog atgijo, bet ėmė stotis ant kojų! Jie negalėjo rizikuoti. Lentą su figūromis nustūmė į šoną – tai jau buvo nieko gera: prasidėjo kitas žaidimas. Įvykiai pasisuko netikėtai ir skandalingai.

Po eilinių vilkinimų ir užkulisinių derybų bandymų, 1985 metų vasario 15 dieną, spaudžiamas sovietinių sporto vadovų, Tarptautinis šachmatų federacijos (FIDE) prezidentas Florensijus Kompomanesas sukvietė spaudos konferenciją ir paskelbė, kad mačas baigiamas „be aiškių rezultatų“ ir po pusmečio įvyksiąs naujas mačas, prasidėsiantis rezultatu 0:0, ir bus žaidžiamos 24 partijos.

Įvykis be precedento: po penkių kovos mėnesių, 48 partijų ir tūkstančių valandų, praleistų varžovų prie lentos ir analizės, mačas baigėsi be nugalėtojo! Karpovas išvengė tiesioginio pavojaus ir laikinai išsaugojo savo titulą. Oficialiame informaciniame pranešime buvo pranešta, kad Karpovas „sutiko“ su tokiu pranešimu, o Kasparovas jam „pakluso“. Šie žodžiai tiksliai parodė varžovų požiūrį į tai, kas įvyko… „Sporto“ viešbutis, kuriame vyko ta liūdna garsi spaudos konferencija, jau nugriautas, bet to laikotarpio totalitarinė dvasia visiems laikams išliko mano atmintyje. Netgi dabar, prisimindamas tų dienų įvykius, aš jaučiu kartėlį, likusį dėl pažeistų sportinių principų.

Šio mačo metu aš įgijau vertingiausios patirties: penkis mėnesius mano asmeninis treneris faktiškai buvo pats pasaulio čempionas! Aš ne tik išstudijavau jo žaidimo stiliaus subtilybes, bet ir gerai suvokiau savo paties stiliaus ypatybes. Aš išmokau gana tiksliai nustatyti savo klaidų priežastis, joms neleisti pasikartoti, valdyti savo samprotavimus ir kontroliuoti sprendimų priėmimo procesą. Pirmą kartą aš įgijau tikros savianalizės patirties vietoj įpročio tik pasikliauti savo nuojauta.

Mūsų antrajame mače man nereikėjo laukti pergalės mėnesių mėnesiais: aš laimėjau pirmąją partiją. Paskui Karpovas laimėjo ir netgi įsiveržė į priekį. Vyko labai atkakli kova: aš buvau jau ne tas naivus jaunuolis kaip prieš metus, o užsigrūdinęs 22 metų „veteranas“. Laimėjęs lemiamą 24-ąją partiją, aš iškovojau pasaulio čempiono titulą, kurį vėliau išsaugojau penkiolika metų. 2005 metais, palikus profesionalių šachmatininkų gretas, mano reitingas, kaip ir anksčiau, buvo aukščiausias pasaulyje.

Aš nebūčiau galėjęs taip ilgai būti čempionu be Karpovo pamokų. Didžiulę reikšmę man turėjo ne tik suvokimas savo silpnybių, bet ir tai, kad aš jas pats atradau. Tada aš dar nevisiškai tai supratau, bet kaip tik unikalus „maratoninis mačas“ man nutiesė kelią į sėkmę. Būti talentingam dar nepakanka. Nepakanka ir atkakliai dirbti, ir dirbti iki vėlumos. Dar reikia gerai suprasti, kokius metodus, priimdamas sprendimą, tu naudoji.
...

Garry Kasparov    Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais
Kaina: 37,23 Lt
Puslapiai: 288
Leidykla: Eugrimas
Išleista: 2008 m., Vilnius
Viršelis: kietas
ISBN kodas: ISBN 978-9955-79-007-5
Knyga pristatoma per 3-5 darbo dienas

http://www.manoknyga.lt/knyga/gyvenimas-kaip-zaidimas-sachmatais/istrauka.html