A.Kveinys: „Sunku rasti darbą Lietuvoje“
2012 gegužės mėn. 05 d. 16:00:11
Arūnas ABROMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas
Praėjusį savaitgalį Aloyzas Kveinys tapo Lietuvos šachmatų čempionu. Per ilgą karjerą didmeistris yra apkeliavęs daugybę šalių. „Sporto žmonės“ su A.Kveiniu kalbėjosi apie šachmatų vietą šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje bei trenerio darbą Irano moterų rinktinėje.
Vasarą 50-ąjį jubiliejų švęsiantis didmeistris Lietuvos čempionu yra tapęs tris kartus - 1983, 2008 m. ir šiemet. Vilniuje vykusiose pirmenybėse A.Kveinys surinko 6,5 tšk. iš 9 galimų ir pustaškiu aplenkė kitą patyrusį didmeistrį Vidmantą Mališauską. Bronza atiteko 5,5 tšk. pelniusiam Mindaugui Beinorui.
Patirtis - pranašumas
- Jūs laimėjote čempionatą, V.Mališauskas užėmė antrąją vietą. Ar tai reiškia, kad vyresnioji šachmatininkų karta Lietuvoje vis dar stipresnė už jaunimą? - paklausėme A.Kveinio.
- Šachmatai yra tokia sporto šaka, kad gali būti talentu, bet darbas ir patyrimas irgi yra labai svarbūs. Ir mes su V.Mališausku buvome jauni ir žinome, kokias klaidas darai, kai esi jaunas. Jaunimas yra optimistiškesnis. Jie mažiau žino, drąsiai aukoja figūras, veržiasi į kovą. O patyrę didmeistriai neaukoja daug energijos, naudojasi techniniais dalykais, supratimu.
- Tačiau jūs pats pirmą kartą Lietuvos čempionu tapote labai jaunas...
- Visaip būna (Juokiasi). Sunku iš anksto nuspėti. Jaunimas turi ambicijų. Šachmatų partija trunka labai ilgai, devynių dienų turnyre galima ir neišlaikyti energijos. O jaunimas pasirengęs žaisti dieną naktį.
- Nuo pirmojo titulo iki šio praėjo beveik 30 metų. Turbūt net ir šachmatuose nėra dažnas reiškinys, kad vieno sportininko titulus skirtų tiek daug laiko?
- Matote, šachmatai dabar labai pasikeitė. Anksčiau nebuvo kompiuterių, teorijos. Dabar labai daug programų, reikia nuolat studijuoti. Be to, pastaruosius trejus metus praleidau Irane, dirbau treneriu. Todėl Lietuvos čempionatuose nežaidžiau.
Ne tik sportas
- Šiuolaikiniame pasaulyje nuolat kažkur skubama, lekiama. Daugeliui sporto šakų tai tinka, nes jose ir akcentuojamas greitis. Ar tokiame pasaulyje šachmatai dar turi savo vietą?
- Šachmatai dabar yra labai populiarūs visose šalyse. Tik pas mus Lietuvoje bėdų netrūksta. O pasaulyje, ypač Azijos rinkose, šachmatai yra įtraukiami į mokyklų programas, po 1-2 pamokas per savaitę. Dabar tai priiminėja Europos Sąjungoje. Į šachmatus galima žiūrėti įvairiai. Ar tai tik sportas, ar tai menas, ar mokslas, ar būdas padėti vaikų vystymuisi? Viskas yra susipynę vienoje vietoje. Iki šiol dar niekas negali atsakyti, kas tai yra. Visas pasaulis žaidžia šachmatais ne tik tam, kad taptų pasaulio čempionais. Tai yra labai didelis malonumas. Šachmatų negalima lyginti su kortomis ar domino. Kiekvienas suranda, kas jam patinka.
- Kai kurie žmonės iš tiesų nenori vadinti šachmatų sporto šaka. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
- Tam tikrų sporto elementų yra. Vis tiek kažkam reikalingas rezultatas, vyksta oficialūs čempionatai, olimpiados. Kita vertus, čia yra labai daug kūrybos. Reikia daug studijuoti. Žaidžiant šachmatais neturi reikšmės amžius. Viktorui Korčnojui yra daugiau nei 80 metų, bet jis dar pažaidžia.
- Minėjote, kad šachmatai yra labai populiarūs. Tačiau ar galima teigti, kad jie vis dar tokie populiarūs kaip 9-ajame dešimtmetyje, kai Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo dvikovos sukeldavo milžinišką ažiotažą?
- Tuo momentu ažiotažas daugiau buvo sukurtas Rusijoje. Tačiau ir dabar yra norvegas Magnusas Karlsenas (Magnus Carlsen), kuris tapo vos ne fotomodeliu. Jis reklamuoja drabužius, leidžiamos naujos jo vardo linijos. Indijoje labai populiarus Višvanatanas Anandas. Tik tiek, kad pas mus šachmatai nėra itin populiarinami. Krepšinis viską užgožia. Tačiau tai yra visų sporto šakų problema. Departamentas skiria labai mažus pinigus ir šachmatai laikosi dėl kai kurių žmonių entuziazmo.
Ir žaidėjas, ir treneris
- Galbūt jums pačiam teko kada nors susitikti su A.Karpovu arba G.Kasparovu?
- Asmeniškai su jais nežaidžiau, bet dažnai susitikinėjau su A.Karpovu. Su G.Kasparovu esame žaidę olimpiadoje. Šachmatininkai gerai vieni kitus pažįsta. Iš vieno bokalo negėriau, bet kalbėtis teko daug. Ypač su A.Karpovu.
- Kiek toli siekė jūsų viltys, kai būdamas toks jaunas pirmą kartą tapote Lietuvos čempionu? Galbūt svajojote patekti į pirmąjį dešimtuką pasaulyje arba kovoti dėl planetos čempiono vardo?
- Kai esi jaunas ir kvailas, jūra atrodo iki kelių. Atrodo, kad gyvenimas eina į priekį. Tačiau šachmatuose, kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, reikalingi rėmėjai, vadybininkai, kurie tave stumtų, laikraščiai, kurie apie tave rašytų. Dabar radau kitą nišą. Ir pats žaidžiu, ir padedu kitiems, juos treniruodamas. Žaidžiu už klubus įvairiose šalyse. Išmaišiau beveik visą Europą. Žaidžiau Vokietijoje, Islandijoje, Belgijoje, Norvegijoje. Dabar kviečia lenkai. Lietuvoje šachmatininkui labai sunku surasti darbą. Dabar tik grįžau iš kelionių, ir lenkai iš karto kviečia. O pas mus yra kaip visuomet - tai rytoj, tai poryt.
Iranas neišgąsdino
- Jūsų darbas Irano moterų rinktinėje jau baigtas?
- Atidirbau ten trejus metus. Jie dabar siūlo pratęsti kontraktą, bet noriu šiek tiek pailsėti nuo musulmoniško pasaulio. Viskas ten gerai, bet klimatas man truputį per sausas. Matyt, esu šiaurietis. Vis tiek ten yra kitas pasaulis.
- Turbūt daugelis lietuvių nenorėtų važiuoti į tokią šalį kaip Iranas. Jums ten nebuvo sunku?
- Ne, juk šachmatininkai visame pasaulyje yra kaip taikdariai. Mes visada galime susėsti prie derybų stalo ir kovojame taikiai. Esu apskridęs visą pasaulį. O gauti plyta į galvą gali bet kur, net ir pas mus.
- Kadaise vienas JAV prezidentas pavadino Iraną „blogio ašies“ dalimi. Kiek suprantu, pats nesijutote esąs blogio ašyje?
- Absoliučiai ne. Tikrai esu buvęs ir blogesnėse vietose, kad ir Bangladeše. Ten maždaug mėnesį žaidžiau komandiniame čempionate. Bangladeše labai daug žmonių, net gatve sunku praeiti. O Irane viskas švaru, sutvarkyta. Be to, geras maistas.
- Nekilo nesklandumų dėl to, kad musulmoniškoje šalyje treniravote būtent moteris?
- Pas juos yra tam tikros taisyklės, jos turi būti su skarelėmis ir taip toliau. Tiesiog ten kitas gyvenimo būdas ir vertybės. Nors mane nustebino tai, kad Irane netrūko ir kitų religijų atstovų. Tik valstybės kariauja, o žmonės visur yra taikūs.
- Bandysite ilgiau pabūti Lietuvoje, nors, kaip minėjote, darbo nesiūlo, ar vėl planuojate išvyką į užsienį?
- Pirmiausiai reikės atstovauti Lietuvai rugpjūčio pabaigoje prasidėsiančioje šachmatų olimpiadoje. Bus stovyklos, gal reikės kažkiek padirbėti su rinktinėmis. Yra planų patreniruoti jaunimą ir moterų rinktinę. O paskui tikriausiai reikės kur nors važiuoti. Tik nežinau, kokiu statusu - ar trenerio, ar žaidėjo. Pasirodo, jėgos dar turiu, Lietuvoje dar galiu žaisti. Kol dirbau Irane, atstovauti rinktinei negalėjau. Į olimpiadas ir Azijos žaidynes važiavau kaip oficialus Irano atstovas. Taigi dabar laukia sugrįžimas į Lietuvos rinktinę.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"
2012 gegužės mėn. 05 d. 16:00:11
Arūnas ABROMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas
Praėjusį savaitgalį Aloyzas Kveinys tapo Lietuvos šachmatų čempionu. Per ilgą karjerą didmeistris yra apkeliavęs daugybę šalių. „Sporto žmonės“ su A.Kveiniu kalbėjosi apie šachmatų vietą šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje bei trenerio darbą Irano moterų rinktinėje.
Vasarą 50-ąjį jubiliejų švęsiantis didmeistris Lietuvos čempionu yra tapęs tris kartus - 1983, 2008 m. ir šiemet. Vilniuje vykusiose pirmenybėse A.Kveinys surinko 6,5 tšk. iš 9 galimų ir pustaškiu aplenkė kitą patyrusį didmeistrį Vidmantą Mališauską. Bronza atiteko 5,5 tšk. pelniusiam Mindaugui Beinorui.
Patirtis - pranašumas
- Jūs laimėjote čempionatą, V.Mališauskas užėmė antrąją vietą. Ar tai reiškia, kad vyresnioji šachmatininkų karta Lietuvoje vis dar stipresnė už jaunimą? - paklausėme A.Kveinio.
- Šachmatai yra tokia sporto šaka, kad gali būti talentu, bet darbas ir patyrimas irgi yra labai svarbūs. Ir mes su V.Mališausku buvome jauni ir žinome, kokias klaidas darai, kai esi jaunas. Jaunimas yra optimistiškesnis. Jie mažiau žino, drąsiai aukoja figūras, veržiasi į kovą. O patyrę didmeistriai neaukoja daug energijos, naudojasi techniniais dalykais, supratimu.
- Tačiau jūs pats pirmą kartą Lietuvos čempionu tapote labai jaunas...
- Visaip būna (Juokiasi). Sunku iš anksto nuspėti. Jaunimas turi ambicijų. Šachmatų partija trunka labai ilgai, devynių dienų turnyre galima ir neišlaikyti energijos. O jaunimas pasirengęs žaisti dieną naktį.
- Nuo pirmojo titulo iki šio praėjo beveik 30 metų. Turbūt net ir šachmatuose nėra dažnas reiškinys, kad vieno sportininko titulus skirtų tiek daug laiko?
- Matote, šachmatai dabar labai pasikeitė. Anksčiau nebuvo kompiuterių, teorijos. Dabar labai daug programų, reikia nuolat studijuoti. Be to, pastaruosius trejus metus praleidau Irane, dirbau treneriu. Todėl Lietuvos čempionatuose nežaidžiau.
Ne tik sportas
- Šiuolaikiniame pasaulyje nuolat kažkur skubama, lekiama. Daugeliui sporto šakų tai tinka, nes jose ir akcentuojamas greitis. Ar tokiame pasaulyje šachmatai dar turi savo vietą?
- Šachmatai dabar yra labai populiarūs visose šalyse. Tik pas mus Lietuvoje bėdų netrūksta. O pasaulyje, ypač Azijos rinkose, šachmatai yra įtraukiami į mokyklų programas, po 1-2 pamokas per savaitę. Dabar tai priiminėja Europos Sąjungoje. Į šachmatus galima žiūrėti įvairiai. Ar tai tik sportas, ar tai menas, ar mokslas, ar būdas padėti vaikų vystymuisi? Viskas yra susipynę vienoje vietoje. Iki šiol dar niekas negali atsakyti, kas tai yra. Visas pasaulis žaidžia šachmatais ne tik tam, kad taptų pasaulio čempionais. Tai yra labai didelis malonumas. Šachmatų negalima lyginti su kortomis ar domino. Kiekvienas suranda, kas jam patinka.
- Kai kurie žmonės iš tiesų nenori vadinti šachmatų sporto šaka. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
- Tam tikrų sporto elementų yra. Vis tiek kažkam reikalingas rezultatas, vyksta oficialūs čempionatai, olimpiados. Kita vertus, čia yra labai daug kūrybos. Reikia daug studijuoti. Žaidžiant šachmatais neturi reikšmės amžius. Viktorui Korčnojui yra daugiau nei 80 metų, bet jis dar pažaidžia.
- Minėjote, kad šachmatai yra labai populiarūs. Tačiau ar galima teigti, kad jie vis dar tokie populiarūs kaip 9-ajame dešimtmetyje, kai Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo dvikovos sukeldavo milžinišką ažiotažą?
- Tuo momentu ažiotažas daugiau buvo sukurtas Rusijoje. Tačiau ir dabar yra norvegas Magnusas Karlsenas (Magnus Carlsen), kuris tapo vos ne fotomodeliu. Jis reklamuoja drabužius, leidžiamos naujos jo vardo linijos. Indijoje labai populiarus Višvanatanas Anandas. Tik tiek, kad pas mus šachmatai nėra itin populiarinami. Krepšinis viską užgožia. Tačiau tai yra visų sporto šakų problema. Departamentas skiria labai mažus pinigus ir šachmatai laikosi dėl kai kurių žmonių entuziazmo.
Ir žaidėjas, ir treneris
- Galbūt jums pačiam teko kada nors susitikti su A.Karpovu arba G.Kasparovu?
- Asmeniškai su jais nežaidžiau, bet dažnai susitikinėjau su A.Karpovu. Su G.Kasparovu esame žaidę olimpiadoje. Šachmatininkai gerai vieni kitus pažįsta. Iš vieno bokalo negėriau, bet kalbėtis teko daug. Ypač su A.Karpovu.
- Kiek toli siekė jūsų viltys, kai būdamas toks jaunas pirmą kartą tapote Lietuvos čempionu? Galbūt svajojote patekti į pirmąjį dešimtuką pasaulyje arba kovoti dėl planetos čempiono vardo?
- Kai esi jaunas ir kvailas, jūra atrodo iki kelių. Atrodo, kad gyvenimas eina į priekį. Tačiau šachmatuose, kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, reikalingi rėmėjai, vadybininkai, kurie tave stumtų, laikraščiai, kurie apie tave rašytų. Dabar radau kitą nišą. Ir pats žaidžiu, ir padedu kitiems, juos treniruodamas. Žaidžiu už klubus įvairiose šalyse. Išmaišiau beveik visą Europą. Žaidžiau Vokietijoje, Islandijoje, Belgijoje, Norvegijoje. Dabar kviečia lenkai. Lietuvoje šachmatininkui labai sunku surasti darbą. Dabar tik grįžau iš kelionių, ir lenkai iš karto kviečia. O pas mus yra kaip visuomet - tai rytoj, tai poryt.
Iranas neišgąsdino
- Jūsų darbas Irano moterų rinktinėje jau baigtas?
- Atidirbau ten trejus metus. Jie dabar siūlo pratęsti kontraktą, bet noriu šiek tiek pailsėti nuo musulmoniško pasaulio. Viskas ten gerai, bet klimatas man truputį per sausas. Matyt, esu šiaurietis. Vis tiek ten yra kitas pasaulis.
- Turbūt daugelis lietuvių nenorėtų važiuoti į tokią šalį kaip Iranas. Jums ten nebuvo sunku?
- Ne, juk šachmatininkai visame pasaulyje yra kaip taikdariai. Mes visada galime susėsti prie derybų stalo ir kovojame taikiai. Esu apskridęs visą pasaulį. O gauti plyta į galvą gali bet kur, net ir pas mus.
- Kadaise vienas JAV prezidentas pavadino Iraną „blogio ašies“ dalimi. Kiek suprantu, pats nesijutote esąs blogio ašyje?
- Absoliučiai ne. Tikrai esu buvęs ir blogesnėse vietose, kad ir Bangladeše. Ten maždaug mėnesį žaidžiau komandiniame čempionate. Bangladeše labai daug žmonių, net gatve sunku praeiti. O Irane viskas švaru, sutvarkyta. Be to, geras maistas.
- Nekilo nesklandumų dėl to, kad musulmoniškoje šalyje treniravote būtent moteris?
- Pas juos yra tam tikros taisyklės, jos turi būti su skarelėmis ir taip toliau. Tiesiog ten kitas gyvenimo būdas ir vertybės. Nors mane nustebino tai, kad Irane netrūko ir kitų religijų atstovų. Tik valstybės kariauja, o žmonės visur yra taikūs.
- Bandysite ilgiau pabūti Lietuvoje, nors, kaip minėjote, darbo nesiūlo, ar vėl planuojate išvyką į užsienį?
- Pirmiausiai reikės atstovauti Lietuvai rugpjūčio pabaigoje prasidėsiančioje šachmatų olimpiadoje. Bus stovyklos, gal reikės kažkiek padirbėti su rinktinėmis. Yra planų patreniruoti jaunimą ir moterų rinktinę. O paskui tikriausiai reikės kur nors važiuoti. Tik nežinau, kokiu statusu - ar trenerio, ar žaidėjo. Pasirodo, jėgos dar turiu, Lietuvoje dar galiu žaisti. Kol dirbau Irane, atstovauti rinktinei negalėjau. Į olimpiadas ir Azijos žaidynes važiavau kaip oficialus Irano atstovas. Taigi dabar laukia sugrįžimas į Lietuvos rinktinę.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"
Interviu su Anicetu Uogele. "Šiaulių naujienos", Romualdas BALIUTAVIČIUS
Anicetas Uogelė, šachmatininkas, šachmatų žurnalistas...
- Kas ir kodėl jums išrinko tokį vardą?
- Be abejo, vardą išrinko tėvai. Tėvelio vardas Benediktas. Beje, šį vardą pasirinko ir dabartinis Popiežius. Anicetas – berods 6 amžiuje gyvenusio Romos popiežiaus vardas. Tokios sąsajos. O iš tikrųjų...
- Kas jums asmeniškai yra šachmatai?
- Šachmatai – tai gyvenimas. Kiekvienas ėjimas yra svarstymas, o laiko kartais turi labai mažai. Pasitaiko padaryti ir nevykusių sprendimų. O viena klaida gali viską nulemti.
- Ko gyvenime nemėgstate labiausiai?
- Nemėgstu triukšmo, plepių žmonių, kurie daug kalba, apkalba kitus, nors kitą sykį galėtų ir patylėti. Ne veltui sakoma: juokiasi puodas, kad katilas juodas...
- Ar mėgstate politikuoti?
- Vaikas būdamas esu iš arti matęs anuometinį Lietuvos prezidentą A. Smetoną. Toks žvalus, pasitempęs... Apie dabartinę politiką nekalbu: nešvarus dalykas.
- Kuri moterų savybė Tamstą labiausiai žavi?
- Nuoširdumas, pareigingumas.
- Kaip pradedate dieną?
- Pabudęs žinau, kad valgyti paruošta (juokiasi)... Pasidomiu žiniomis – kas pasaulyje naujesnio? Kartais įsijungiu kompiuterį. Tada man turnyras baigiasi apie 12-ą valandą dienos...
-Šachmatuose, kaip ir kiekviename žaidime, ne vien tik pergalės. Ar mokate gražiai, garbingai pralaimėti?
- Toks šachmatų etiketas: pralaimėjęs pirmas paduodi ranką savo varžovui. Didelio linksmumo nejauti, bet tai yra savaime suprantama. Jeigu pralošęs pyksiesi su savo varžovais, greitai nebeturėsi net su kuo pasisveikinti.
- Sakoma, jog tikras šachmatininkas numato kelis ėjimus į priekį. Ar daug jums gyvenime padeda gebėjimas numatyti?
- Kažkiek padeda. Pavyzdžiui, koks nors žmogus man kažką sako, o aš matau ir paslėptus motyvus - kurlink jis suka, ir pan.
- Su kokia šachmatų figūra galėtumėt palyginti savo charakterį?
- Kai lošiu partiją – su karaliumi. Visos kitos figūros dirba mano naudai.
- „Ėjimas žirgu” - sąvoka, kai norima pabrėžti kito žmogaus netikėtą, gudrų poelgį. Ar dažnai yra tekę „eiti žirgu”?
- Sakyčiau, tai labiau tinka kalbant apie politikus: jie gali sakyti viena, o padaryti – kita. Žirgas irgi šoka nuo balto langelio ant juodo, paskui vėl ant balto... Žiūrint simboline prasme, veidmainiškas elgesys. Gali prisiplakti ir prie baltų, ir prie juodų.
- Keletą kartų iš jūsų lūpų nuskambėjo, jog gyvenimas – tai šachmatų partija. Kur tas panašumas?
- Tiek vienur, tiek kitur, vadovaudamasis logika bei žmonių psichologija, atmeti neteisingus variantus. Pagaliau, tai kova.
- Kuri šventė metuose yra pati laukiamiausia?
- Gimtadienis. Gimiau balandžio 12-ą, pavasarį, per Kosmonautikos dieną. Menu, 1961 m. važiavau iš Šiaulių į Vilnių, į čempionatą. Išlipus, kur dabar yra operos ir baleto teatras, sužinojau apie J. Gagariną. Vėliau teko bendrauti su dabar jau Amžinybėn išėjusiu kosmonautu V. Sevastjanovu.
- Supleškėjusioje parko vasaros skaitykloje, anuomet būdavo žaidžiama šachmatais ir iš pinigų. Ar teko lošti? Kokia didžiausia buvo laimėta (arba pralaimėta) suma?
- Sykį su vienu juokais pradėjome lošti į prizinį fondą atidėję po 10 kapeikų. Taip įdomiau. Man laimėjus, varžovas pasiūlė statyti po 20 kapeikų. Vėl laimėjau. Tada po 40 kapeikų, po 80... Žaidėme nuo pietų. Geometrine progresija laimėjimų fondas vakarop išaugo kažkur iki 5400 rublių. Pradėjo temti. Lentos beveik nebesimato. Daug žiopsančių. Galiausiai paskutiniąją partiją prakišau. Anų laikų mastais pralošiau žiguliuką ir taip išėjo, kad dar 10 kapeikų likau skolingas, o anas atsilošė. (Šypsosi).
Galvą pašnekovui savo klausimais kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS, o profesionaliai fotografavo Vadimas SIMUTKINAS
http://www.snaujienos.lt/the-newslt/mons/4536-anicetas-uogel-achmatininkas-achmat-urnalistas
Straipsnis - interviu su nuotrauka pdf formate:
- Kas ir kodėl jums išrinko tokį vardą?
- Be abejo, vardą išrinko tėvai. Tėvelio vardas Benediktas. Beje, šį vardą pasirinko ir dabartinis Popiežius. Anicetas – berods 6 amžiuje gyvenusio Romos popiežiaus vardas. Tokios sąsajos. O iš tikrųjų...
- Kas jums asmeniškai yra šachmatai?
- Šachmatai – tai gyvenimas. Kiekvienas ėjimas yra svarstymas, o laiko kartais turi labai mažai. Pasitaiko padaryti ir nevykusių sprendimų. O viena klaida gali viską nulemti.
- Ko gyvenime nemėgstate labiausiai?
- Nemėgstu triukšmo, plepių žmonių, kurie daug kalba, apkalba kitus, nors kitą sykį galėtų ir patylėti. Ne veltui sakoma: juokiasi puodas, kad katilas juodas...
- Ar mėgstate politikuoti?
- Vaikas būdamas esu iš arti matęs anuometinį Lietuvos prezidentą A. Smetoną. Toks žvalus, pasitempęs... Apie dabartinę politiką nekalbu: nešvarus dalykas.
- Kuri moterų savybė Tamstą labiausiai žavi?
- Nuoširdumas, pareigingumas.
- Kaip pradedate dieną?
- Pabudęs žinau, kad valgyti paruošta (juokiasi)... Pasidomiu žiniomis – kas pasaulyje naujesnio? Kartais įsijungiu kompiuterį. Tada man turnyras baigiasi apie 12-ą valandą dienos...
-Šachmatuose, kaip ir kiekviename žaidime, ne vien tik pergalės. Ar mokate gražiai, garbingai pralaimėti?
- Toks šachmatų etiketas: pralaimėjęs pirmas paduodi ranką savo varžovui. Didelio linksmumo nejauti, bet tai yra savaime suprantama. Jeigu pralošęs pyksiesi su savo varžovais, greitai nebeturėsi net su kuo pasisveikinti.
- Sakoma, jog tikras šachmatininkas numato kelis ėjimus į priekį. Ar daug jums gyvenime padeda gebėjimas numatyti?
- Kažkiek padeda. Pavyzdžiui, koks nors žmogus man kažką sako, o aš matau ir paslėptus motyvus - kurlink jis suka, ir pan.
- Su kokia šachmatų figūra galėtumėt palyginti savo charakterį?
- Kai lošiu partiją – su karaliumi. Visos kitos figūros dirba mano naudai.
- „Ėjimas žirgu” - sąvoka, kai norima pabrėžti kito žmogaus netikėtą, gudrų poelgį. Ar dažnai yra tekę „eiti žirgu”?
- Sakyčiau, tai labiau tinka kalbant apie politikus: jie gali sakyti viena, o padaryti – kita. Žirgas irgi šoka nuo balto langelio ant juodo, paskui vėl ant balto... Žiūrint simboline prasme, veidmainiškas elgesys. Gali prisiplakti ir prie baltų, ir prie juodų.
- Keletą kartų iš jūsų lūpų nuskambėjo, jog gyvenimas – tai šachmatų partija. Kur tas panašumas?
- Tiek vienur, tiek kitur, vadovaudamasis logika bei žmonių psichologija, atmeti neteisingus variantus. Pagaliau, tai kova.
- Kuri šventė metuose yra pati laukiamiausia?
- Gimtadienis. Gimiau balandžio 12-ą, pavasarį, per Kosmonautikos dieną. Menu, 1961 m. važiavau iš Šiaulių į Vilnių, į čempionatą. Išlipus, kur dabar yra operos ir baleto teatras, sužinojau apie J. Gagariną. Vėliau teko bendrauti su dabar jau Amžinybėn išėjusiu kosmonautu V. Sevastjanovu.
- Supleškėjusioje parko vasaros skaitykloje, anuomet būdavo žaidžiama šachmatais ir iš pinigų. Ar teko lošti? Kokia didžiausia buvo laimėta (arba pralaimėta) suma?
- Sykį su vienu juokais pradėjome lošti į prizinį fondą atidėję po 10 kapeikų. Taip įdomiau. Man laimėjus, varžovas pasiūlė statyti po 20 kapeikų. Vėl laimėjau. Tada po 40 kapeikų, po 80... Žaidėme nuo pietų. Geometrine progresija laimėjimų fondas vakarop išaugo kažkur iki 5400 rublių. Pradėjo temti. Lentos beveik nebesimato. Daug žiopsančių. Galiausiai paskutiniąją partiją prakišau. Anų laikų mastais pralošiau žiguliuką ir taip išėjo, kad dar 10 kapeikų likau skolingas, o anas atsilošė. (Šypsosi).
Galvą pašnekovui savo klausimais kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS, o profesionaliai fotografavo Vadimas SIMUTKINAS
http://www.snaujienos.lt/the-newslt/mons/4536-anicetas-uogel-achmatininkas-achmat-urnalistas
Straipsnis - interviu su nuotrauka pdf formate:
| siauliu_naujienos_straipsnis-interviu.pdf |
www.delfi.lt interviu. Lietuvos šachmatininkas A.Kveinys – Irano moterų rinktinės treneris
Dainius Žygelis, www.DELFI.lt 2010 gegužės mėn. 20 d. 11:37
http://www.delfi.lt/news/sport/national/lietuvos-sachmatininkas-akveinys--irano-moteru-rinktines-treneris.d?id=32537237
Protų „nutekėjimas“ – aktuali problema visoms Lietuvos gyvenimo sritims. Lietuvos šachmatai praranda savo vieną geriausių žaidėjų ir patyrusį trenerį Aloyzą Kveinį, kartais literatūroje vadinamą šachmatų „Mocartu“. Jis jau antrus metus dirbs Irane ir mokys persus šios sporto šakos paslapčių. Senosios klasikinės loginės šachmatų mokyklos atstovas A. Kveinys svečioje Azijos šalyje yra gerbiamas. „Lietuva mane prisimena tik tada, kai reikia žaisti už rinktinę“, – su nuoskauda DELFI pasakojo garsus mūsų šalies šachmatininkas.
A. Kveinio karjeros posūkis į Iraną buvo netikėtas.
„Turiu daug draugų, praėjusiais metais žaidžiau turnyre Bahreine ir gavau pasiūlymą padėti Irano olimpinei rinktinei. Aš esu ne tik žaidėjas, bet ir profesionalus treneris. Taip išėjo, kad dirbu su moterimis. Tai labai sunkus darbas. Dabar Irane antrus metus esu nacionalinės moterų rinktinės treneris. Po sėkmingų praėjusių metų, mano kontraktas buvo pratęstas. Per metus turiu tik 20 dienų atostogų“, – DELFI sakė 47-erių metų didmeistris.
Irane vengia tik politinių temų
Lietuvis patenkintas darbo ir gyvenimo sąlygomis Irane.
„Sąlygos ten ne tokios, kokios yra Lietuvoje. Apie tokias galimybes Lietuvoje galime tik svajoti. Visi sportininkai Irane yra labai gerbiami. Visų sporto šakų. Šachmatai Irane yra gerbiami ir populiarinami. Ne taip, kaip Lietuvoje, kur gerbiamas tik krepšinis. Jei esi Irano nacionalinės rinktinės narys arba šachmatuose – didmeistris, – esi aprūpintas iki gyvenimo pabaigos, nes tu jau per savo karjerą viską pasiekei. Valstybė tave išlaiko“, – pabrėžė triskart Lietuvos šachmatų čempionas.
Irane atvykėliams reikia vengti tik vieno – politikavimo ir valdžios kritikos.
„Nenoriu kalbėti nei apie Lietuvos, nei apie Irano politiką. Tik galiu pasakyti, kad tai tikrai turtinga islamo valstybė su garbinga istorija. Nereikia painioti su aplinkinėmis valstybėmis – Iraku ar Afganistanu.
Iranas išlaiko tam tikrą pusiausvyrą regione. Tai, kad esu europietis, man absoliučiai nekelia jokių rūpesčių. Žmonės tikrai yra labai draugiški, maistas labai geras ir kokybiškas, visiškai nėra alkoholinių gėrimų ir jis nevartojamas. Tiesa, ten labai karšta“.
Auklėtinės į turnyrus – tik su broliais ir tėvais
A. Kveiniui dirbti griežtomis islamo režimo sąlygomis su moterimis šachmatininkėmis yra dvigubai sudėtingiau.
„Sunku, aišku. Jos nešioja parandžas. Aš be tėvo ar brolio neturiu su jom teisės keliauti po kitas šalis. Bet, kaip sakoma, vyras yra galva, o moteris – kaklas, kuris tą galva pasuka reikiam kryptimi. Tai galioja ir Irane, nors išoriškai atrodo, kad moterys ten jaučia priespaudą. Su moterimis kitas trenerio pokalbis, ten kitokia šachmatų logika. Aš jas mokau klasikinių šachmatų pagrindų“, – DELFI pasakojo A. Kveinys.
Irano šachmatininkių lygis yra aukštesnis už lietuvių.
„Irano moterų šachmatininkių lygis aukštesnis negu lietuvių. Ten yra penkios didmeistrės. Pagrinde šachmatais yra žaidžiama Azijoje, o ne Europoje. Ten labai didelė rinka, daug šachmatininkų, todėl meistriškumas labai aukštas. Žaidžia visose olimpiadose, bet svarbiausios jiems – Azijos žaidynės.
Europa jiems neįdomi, nes čia per maža rinka. 2000 metais kovoje dėl pasaulio čempiono karūnos Viswanathanas Anandas ir Aleksejus Širovas žaidė Teherane“, – priminė Lietuvos šachmatų guru.
A. Kveinys Irane ne tik tiesiogiai treniruoja rinktinės šachmatininkes, bet ir skaito paskaitas apie šachmatų istoriją ir dabartį.
„Baigiau Maskvos kūno kultūros institutą, o Irane gerbiama buvusi rusų šachmatų mokykla. Skaičiau paskaitas važinėdamas po įvairius Irano miestus apie šachmatų istoriją. Dabar yra visokių šachmatų. Atsiradus kompiuteriams, atsirado ir skaičiuojami šachmatai, o aš esu senosios klasikinės loginės mokyklos atstovas. Persams tai įdomu“.
Lietuvos šachmatų sistemoje – keistų viską
Lietuvoje profesionalus žaidėjas negali išgyventi tik iš šachmatų.
„Lietuvoje – ne. Čia reikia viską keisti. Aš, žinoma, turiu daug klausimų Sporto departamentui, bet man tie aiškinimaisi neįdomūs.
Nematau šachmatų perspektyvos Lietuvoje. Šachmatai arba yra komerciniai, arba, kaip bokse yra svorio kategorijos – čia yra įvairios meistriškumo kategorijos. Lietuva mane prisimena, kai reikia žaisti už rinktinę. Ką tik skambino Gediminas Šarakauskas, laikinai einantis LŠF prezidento pareigas, ir kvietė į rinktinę“.
Rugsėjo mėnesio antroje pusėje pasaulinė šachmatų olimpiada vyks Rusijos Chanty-Mansijsko mieste.
„Aš ten galiu ramiai nuvažiuoti su Irano rinktine. Lietuvoje niekas to nefinansuoja, reikia keliauti į varžybas savo lėšomis. Todėl aš nedalyvavau ir Europos šachmatų čempionate Rijekoje, Kroatijoje (2010 metų kovo mėnesį – DELFI). Dėl tos pačios finansinės priežasties. Aš vedęs, turiu šeimą, tris vaikus, juos reikia išlaikyti. Apie tai niekas negalvoja. Dar nežinau, gal dar olimpiadoje ir Lietuvai atstovausiu“, – svarstė A. Kveinys.
Svarbiausios A. Kveiniui bus Azijos žaidynės Kinijoje lapkričio mėnesį, kur dalyvaus jo vadovaujama rinktinė.
„Ten keliami labai dideli planai abiems Irano rinktinėms – ir vyrams, ir moterims. Pasaulinė olimpiada Rusijoje Irane yra vertinamas tik kaip pasirengimas Azijos žaidynių šachmatų turnyrui. Jei mano vadovaujamai moterų komandai ten nepasiseks, greičiausiai „lėks“ mano kaip trenerio galva. Aš to nesureikšminu, tai yra normalu. Jei bus blogi rezultatai – aš pats atsistatydinsiu. Čia tik pas mus Lietuvoje nesvarbu ar gerai, ar blogai žaidi“, – DELFI paaiškino vienas garsiausių visų laikų Lietuvos šachmatininkų
Šachmatininkas turi būti universalus
A. Kveinys tris kartus tapo Lietuvos čempionu (1983, 2001 ir 2008 m.), yra 8 kartus yra žaidęs pasaulio olimpiadose, 4 sykius Europos komandų pirmenybėse, kovojo Norvegijos „Premier“, Vokietijos „Bundeslygoje“, Belgijos, Lenkijos ir Lietuvos šachmatų lygose, Islandijos ir Irano komandų čempionatuose ir net Bangladeše.
2010 m. Lietuvos šachmatų čempionate A. Kveinys nedalyvavo, o Lietuvos šachmatų lygoje su Panevėžio klubu tapo vicečempionu. Mūsiškis žinynuose vadinamas atakuojančio stiliaus šachmatininku.
„Ne, tai ne visai tikslu. Dabar šachmatininkas turi būti universalus. Nesvarbu ar reikės gintis, ar pulti. Vienodai stipriai reikia žaisti visose stadijose. Ne, man neįdomu, aš neskaičiuoju savo laimėtų turnyrų ar kiek kartų esu Lietuvos čempionas“.
Įsimintiniausia pergalė A. Kveiniui – Skandinavijos šalių čempionate, jis yra atėmęs pustaškį iš šachmatų pasaulio čempiono Vladimiro Kramniko.
„1995 metais Stokholme laimėjau atvirą Skandinavijos šalių čempionatą. Buvo labai malonu, nes tai stambi pergalė. Nei vienas norvegas Norvegijoje nėra manęs nugalėjęs. Esu žaidęs su V. Kramniku dvi partijas ir vienoje jų pasiekiau lygiąsias. Baltomis figūromis aš retai pralaimiu bet kokio lygio šachmatininkui“.
Aklai kompiuteriais nepasikliauna
Didmeistris iš Lietuvos nesureikšmina ir visuotinės šachmatų kompiuterizacijos.
„Aš kompiuterius naudoju gerokai daugiau kaip biblioteką, kai informaciją, sukauptą vienoje vietoje. Žmonės naudoja žaidybines programas. Štai paskutinis pavyzdys – mačas dėl pasaulio čempiono titulo tarp Veselino Topalovo ir W. Anando. V. Topalovas pralaimėjo, nes visiškai pasitikėjo kompiuteriu. W. Anandas nugalėjo pelnytai, o ir jo brigada, kuri dirbo svarbų analitinį darbą, buvo „teisinga“, – DELFI sakė A. Kveinys.
Šachmatai ir tenisas – labai brangios sporto šakos
Lietuvoje šachmatais pradėta žaisti apie XVII a. Tuomet tarpusavyje rungtyniavo Lietuvos didikai. 1887 m. Vilniuje buvo įkurtas pirmasis šachmatų būrelis. Šiuo metu Lietuvoje yra vos keli aktyvūs šachmatų meistrai.
„Šachmatai nėra pigus sportas. Kaip ir tenisas – jie labai brangūs. Vaiko negalima išugdyti per metus, čia reikia įdirbio. Gali žvaigždė sužibėti ir Lietuvoje, bet už 3-4 mėnesių, jei nebus darbo – nieko nebus. Šachmatininkas tobulėja važinėdamas po turnyrus, kur renka reitingo balus, tai viskas kainuoja.
Vaikas šachmatininkas turi turėti labai turtingus tėvelius arba galingus rėmėjus“, – dėstė A. Kveinys.
Lietuvoje šiuo metu aktyviai žaidžia tik didmeistriai Eduardas Rozentalis (2618), Šarūnas Šulskis (2554), Vidmantas Mališauskas (2491) ir Algimantas Butnorius (2437).
„Iš merginų žaidžia tik Viktorija Čmilytė (2514) ir mano mokinė Dagnė Čiukšytė (2344, nuo 2007 m. persikėlė į Angliją – DELFI). Nėra jokių perspektyvų. Negalime Lietuvoje net moterų komandos sudaryti. Kamilė Baginskaitė išvažiavo į JAV. Ten, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Rusijoje – šachmatai gerbiami. Lietuvoje negerbiami ne tik šachmatai“, – nelinksmai pokalbį su DELFI baigė A. Kveinys, kuris ketvirtadienį išvyksta į Iraną.
Dosjė
Aloyzas Kveinys
Gimė: 1962 m. liepos 9 d., Mažeikiuose (47 metai)
Baigė: Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą ir Maskvos KKI
Profesionalo karjera: 1986 – iki dabar
Titulas: Didmeistris (GM, 1992)
Titulas: Tarptautinis meistras (IM, 1990)
Dabartinis reitingas: 2541 (2010 gegužė)
Aukščiausias reitingas: 2565 (2004 liepa)
Žaidė aukščiausio lygio turnyruose: 8 pasaulinėse olimpiadose 1992 (4 lenta), 1994 (3), 1996 (2), 2000 (1), 2002 (4), 2004 (3), 2006 (2) ir 2008 (1) ir 4 Europos komandų čempionatuose (sykį prie 1 lentos).
www.delfi.lt (gautas sutikimas)
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Interviu su Europos šachmatų vicečempione didmeistre Viktorija Čmilyte. Žurnalas "Žmonės" Nr. 12 - 2010 m. kovo 25 d.
Kaina už labai įdomų gyvenimą.
Kol fotografas bando užfiksuoti garsiausios Lietuvos šachmatininkės Viktorijos ČMILYTĖS (26) šypseną ar mąslų žvilgsnį, nesiliauju galvoti apie tai, kokia ji kantri ir maloni. Kur kas labiau primena į modelių atrankas atėjusią mielą paauglę nei šachmatų didmeistrę, dviejų sūnų – Dmitrijaus (8) ir Aleksandro (6) – mamą ar moterį, prieš trejetą metų išgyvenusią skaudžias skyrybas. Kurį laiką vengusi atvirų interviu Viktorija nebeslepia, kad jos širdį tankiau plakti verčia mylimas žmogus.
Turite ne tik moterų, bet ir vyrų šachmatų didmeistrės vardą, esate daugybės čempionatų nugalėtoja, ką tik trečiąkart tapote Europos vicečempione. Koks laimėjimas jus dar galėtų nustebinti?
Nejaučiu, kad jau pasiekiau viską ir turėčiau sustoti. Tas – aukščiausias lygis – visai netoli. Gal po kelerių metų norėsiu tapti šachmatų trenere, mokyti vaikus ar jaunimą, tada ir bus kitaip. O kol kas pati turiu ko siekti. Pavyzdžiui, galiu stengtis patekti į pirmą pasaulio moterų šachmatininkių dešimtuką. Dabar esu dvidešimta. Per savo karjerą dukart esu buvusi vienuolikta. Bet dešimtuke – dar niekada. Be to, galima siekti tiesiog gerų vietų varžybose, gražių partijų.
Šachmatų pasaulyje karaliauja vyrai. Jie dažnai jums žarsto komplimentus?
Į tai aš linkusi žiūrėti su ironija. Varžybose neretai net iš organizatorių gali išgirsti: „Oi, jūs ir gražios, ir protingos...“ Bet labiau norėtųsi, kad būtum vertinamas už savo gebėjimus, o ne išorinius duomenis. Man paglosto savimeilę, kai kas nors iš labai stiprių šachmatininkų pasako komplimentą dėl mano žaidimo. Tai atsitinka nelabai dažnai, bet kai komplimentas nuoširdus ir užtarnautas, tada nuoširdžiai džiaugiuosi.
Įsivaizdavau rimtuolę šachmatininkę, niūrią ir paskendusią savyje, o matau kvatoklę mergiotę...
Apie šachmatininkus sklando daug stereotipų: rimti, niūrūs, akiniuoti, apie nieką daugiau, išskyrus šachmatus, negalvojantys... Bet tokių – labai mažai. Šachmatininkai – normalūs, platų akiratį turintys žmonės. Laisvalaikiu aš irgi mėgstu klausytis muzikos, skaityti knygas, žiūrėti filmus, būti su vaikais. Neseniai išbandžiau golfą. Labai patiko. Man niekada nenusibosta kelionės. Kartais išvažiuoju dviem savaitėms, grįžtu vos kelioms dienoms ir vėl išskrendu savaitei. Tik lagaminą namie spėju persikrauti. Sunkiausia ilgam palikti vaikus, todėl stengiuosi į kai kurias keliones ir juos kartu pasiimti.
Kaip su visomis tomis kelionėmis ir varžybomis suderinate mamos vaidmenį?
Labai padeda mano tėvai. Jie prižiūri vaikus, kai manęs nėra. Stengiuosi būti gera mama, nors turiu pasakyti, kad tai nėra lengviausias pasaulyje darbas. Patikėkite, dviem jau ūgtelėjusiems vaikams geriausia, kai jų mama – nuolat namie, šalia. Kai grįžtu iš varžybų, taip ir darau: būnu namie nuo ryto iki vakaro, gaminu valgyti, rūpinuosi sūnumis. Tik sunku greitai iš vieno vaidmens pereiti į kitą. Čia dar sukaisi po namus, o po dviejų dienų jau leki į varžybas ir turi visiškai „atsijungti“ nuo buitinių rūpesčių.
Tačiau dauguma šachmatininkių skundžiasi, kad suderinti sportininkės ir mamos pareigas nelengva. Grįžus po varžybų būtų idealu kokią savaitę pailsėti, atsipalaiduoti kur nors sanatorijoje, o tada jau imtis šeimos ir vaikų reikalų. Deja, taip nebūna. Todėl jauti ir kaip nuovargis kaupiasi, ir kaip kartais kantrybės pritrūksta... Bet toks yra normalus gyvenimas.
Plačiau skaitykite žurnale "Žmonės" Nr.12 - 2010 m. kovo 25 d.
http://www.delfi.lt/news/sport/national/lietuvos-sachmatininkas-akveinys--irano-moteru-rinktines-treneris.d?id=32537237
Protų „nutekėjimas“ – aktuali problema visoms Lietuvos gyvenimo sritims. Lietuvos šachmatai praranda savo vieną geriausių žaidėjų ir patyrusį trenerį Aloyzą Kveinį, kartais literatūroje vadinamą šachmatų „Mocartu“. Jis jau antrus metus dirbs Irane ir mokys persus šios sporto šakos paslapčių. Senosios klasikinės loginės šachmatų mokyklos atstovas A. Kveinys svečioje Azijos šalyje yra gerbiamas. „Lietuva mane prisimena tik tada, kai reikia žaisti už rinktinę“, – su nuoskauda DELFI pasakojo garsus mūsų šalies šachmatininkas.
A. Kveinio karjeros posūkis į Iraną buvo netikėtas.
„Turiu daug draugų, praėjusiais metais žaidžiau turnyre Bahreine ir gavau pasiūlymą padėti Irano olimpinei rinktinei. Aš esu ne tik žaidėjas, bet ir profesionalus treneris. Taip išėjo, kad dirbu su moterimis. Tai labai sunkus darbas. Dabar Irane antrus metus esu nacionalinės moterų rinktinės treneris. Po sėkmingų praėjusių metų, mano kontraktas buvo pratęstas. Per metus turiu tik 20 dienų atostogų“, – DELFI sakė 47-erių metų didmeistris.
Irane vengia tik politinių temų
Lietuvis patenkintas darbo ir gyvenimo sąlygomis Irane.
„Sąlygos ten ne tokios, kokios yra Lietuvoje. Apie tokias galimybes Lietuvoje galime tik svajoti. Visi sportininkai Irane yra labai gerbiami. Visų sporto šakų. Šachmatai Irane yra gerbiami ir populiarinami. Ne taip, kaip Lietuvoje, kur gerbiamas tik krepšinis. Jei esi Irano nacionalinės rinktinės narys arba šachmatuose – didmeistris, – esi aprūpintas iki gyvenimo pabaigos, nes tu jau per savo karjerą viską pasiekei. Valstybė tave išlaiko“, – pabrėžė triskart Lietuvos šachmatų čempionas.
Irane atvykėliams reikia vengti tik vieno – politikavimo ir valdžios kritikos.
„Nenoriu kalbėti nei apie Lietuvos, nei apie Irano politiką. Tik galiu pasakyti, kad tai tikrai turtinga islamo valstybė su garbinga istorija. Nereikia painioti su aplinkinėmis valstybėmis – Iraku ar Afganistanu.
Iranas išlaiko tam tikrą pusiausvyrą regione. Tai, kad esu europietis, man absoliučiai nekelia jokių rūpesčių. Žmonės tikrai yra labai draugiški, maistas labai geras ir kokybiškas, visiškai nėra alkoholinių gėrimų ir jis nevartojamas. Tiesa, ten labai karšta“.
Auklėtinės į turnyrus – tik su broliais ir tėvais
A. Kveiniui dirbti griežtomis islamo režimo sąlygomis su moterimis šachmatininkėmis yra dvigubai sudėtingiau.
„Sunku, aišku. Jos nešioja parandžas. Aš be tėvo ar brolio neturiu su jom teisės keliauti po kitas šalis. Bet, kaip sakoma, vyras yra galva, o moteris – kaklas, kuris tą galva pasuka reikiam kryptimi. Tai galioja ir Irane, nors išoriškai atrodo, kad moterys ten jaučia priespaudą. Su moterimis kitas trenerio pokalbis, ten kitokia šachmatų logika. Aš jas mokau klasikinių šachmatų pagrindų“, – DELFI pasakojo A. Kveinys.
Irano šachmatininkių lygis yra aukštesnis už lietuvių.
„Irano moterų šachmatininkių lygis aukštesnis negu lietuvių. Ten yra penkios didmeistrės. Pagrinde šachmatais yra žaidžiama Azijoje, o ne Europoje. Ten labai didelė rinka, daug šachmatininkų, todėl meistriškumas labai aukštas. Žaidžia visose olimpiadose, bet svarbiausios jiems – Azijos žaidynės.
Europa jiems neįdomi, nes čia per maža rinka. 2000 metais kovoje dėl pasaulio čempiono karūnos Viswanathanas Anandas ir Aleksejus Širovas žaidė Teherane“, – priminė Lietuvos šachmatų guru.
A. Kveinys Irane ne tik tiesiogiai treniruoja rinktinės šachmatininkes, bet ir skaito paskaitas apie šachmatų istoriją ir dabartį.
„Baigiau Maskvos kūno kultūros institutą, o Irane gerbiama buvusi rusų šachmatų mokykla. Skaičiau paskaitas važinėdamas po įvairius Irano miestus apie šachmatų istoriją. Dabar yra visokių šachmatų. Atsiradus kompiuteriams, atsirado ir skaičiuojami šachmatai, o aš esu senosios klasikinės loginės mokyklos atstovas. Persams tai įdomu“.
Lietuvos šachmatų sistemoje – keistų viską
Lietuvoje profesionalus žaidėjas negali išgyventi tik iš šachmatų.
„Lietuvoje – ne. Čia reikia viską keisti. Aš, žinoma, turiu daug klausimų Sporto departamentui, bet man tie aiškinimaisi neįdomūs.
Nematau šachmatų perspektyvos Lietuvoje. Šachmatai arba yra komerciniai, arba, kaip bokse yra svorio kategorijos – čia yra įvairios meistriškumo kategorijos. Lietuva mane prisimena, kai reikia žaisti už rinktinę. Ką tik skambino Gediminas Šarakauskas, laikinai einantis LŠF prezidento pareigas, ir kvietė į rinktinę“.
Rugsėjo mėnesio antroje pusėje pasaulinė šachmatų olimpiada vyks Rusijos Chanty-Mansijsko mieste.
„Aš ten galiu ramiai nuvažiuoti su Irano rinktine. Lietuvoje niekas to nefinansuoja, reikia keliauti į varžybas savo lėšomis. Todėl aš nedalyvavau ir Europos šachmatų čempionate Rijekoje, Kroatijoje (2010 metų kovo mėnesį – DELFI). Dėl tos pačios finansinės priežasties. Aš vedęs, turiu šeimą, tris vaikus, juos reikia išlaikyti. Apie tai niekas negalvoja. Dar nežinau, gal dar olimpiadoje ir Lietuvai atstovausiu“, – svarstė A. Kveinys.
Svarbiausios A. Kveiniui bus Azijos žaidynės Kinijoje lapkričio mėnesį, kur dalyvaus jo vadovaujama rinktinė.
„Ten keliami labai dideli planai abiems Irano rinktinėms – ir vyrams, ir moterims. Pasaulinė olimpiada Rusijoje Irane yra vertinamas tik kaip pasirengimas Azijos žaidynių šachmatų turnyrui. Jei mano vadovaujamai moterų komandai ten nepasiseks, greičiausiai „lėks“ mano kaip trenerio galva. Aš to nesureikšminu, tai yra normalu. Jei bus blogi rezultatai – aš pats atsistatydinsiu. Čia tik pas mus Lietuvoje nesvarbu ar gerai, ar blogai žaidi“, – DELFI paaiškino vienas garsiausių visų laikų Lietuvos šachmatininkų
Šachmatininkas turi būti universalus
A. Kveinys tris kartus tapo Lietuvos čempionu (1983, 2001 ir 2008 m.), yra 8 kartus yra žaidęs pasaulio olimpiadose, 4 sykius Europos komandų pirmenybėse, kovojo Norvegijos „Premier“, Vokietijos „Bundeslygoje“, Belgijos, Lenkijos ir Lietuvos šachmatų lygose, Islandijos ir Irano komandų čempionatuose ir net Bangladeše.
2010 m. Lietuvos šachmatų čempionate A. Kveinys nedalyvavo, o Lietuvos šachmatų lygoje su Panevėžio klubu tapo vicečempionu. Mūsiškis žinynuose vadinamas atakuojančio stiliaus šachmatininku.
„Ne, tai ne visai tikslu. Dabar šachmatininkas turi būti universalus. Nesvarbu ar reikės gintis, ar pulti. Vienodai stipriai reikia žaisti visose stadijose. Ne, man neįdomu, aš neskaičiuoju savo laimėtų turnyrų ar kiek kartų esu Lietuvos čempionas“.
Įsimintiniausia pergalė A. Kveiniui – Skandinavijos šalių čempionate, jis yra atėmęs pustaškį iš šachmatų pasaulio čempiono Vladimiro Kramniko.
„1995 metais Stokholme laimėjau atvirą Skandinavijos šalių čempionatą. Buvo labai malonu, nes tai stambi pergalė. Nei vienas norvegas Norvegijoje nėra manęs nugalėjęs. Esu žaidęs su V. Kramniku dvi partijas ir vienoje jų pasiekiau lygiąsias. Baltomis figūromis aš retai pralaimiu bet kokio lygio šachmatininkui“.
Aklai kompiuteriais nepasikliauna
Didmeistris iš Lietuvos nesureikšmina ir visuotinės šachmatų kompiuterizacijos.
„Aš kompiuterius naudoju gerokai daugiau kaip biblioteką, kai informaciją, sukauptą vienoje vietoje. Žmonės naudoja žaidybines programas. Štai paskutinis pavyzdys – mačas dėl pasaulio čempiono titulo tarp Veselino Topalovo ir W. Anando. V. Topalovas pralaimėjo, nes visiškai pasitikėjo kompiuteriu. W. Anandas nugalėjo pelnytai, o ir jo brigada, kuri dirbo svarbų analitinį darbą, buvo „teisinga“, – DELFI sakė A. Kveinys.
Šachmatai ir tenisas – labai brangios sporto šakos
Lietuvoje šachmatais pradėta žaisti apie XVII a. Tuomet tarpusavyje rungtyniavo Lietuvos didikai. 1887 m. Vilniuje buvo įkurtas pirmasis šachmatų būrelis. Šiuo metu Lietuvoje yra vos keli aktyvūs šachmatų meistrai.
„Šachmatai nėra pigus sportas. Kaip ir tenisas – jie labai brangūs. Vaiko negalima išugdyti per metus, čia reikia įdirbio. Gali žvaigždė sužibėti ir Lietuvoje, bet už 3-4 mėnesių, jei nebus darbo – nieko nebus. Šachmatininkas tobulėja važinėdamas po turnyrus, kur renka reitingo balus, tai viskas kainuoja.
Vaikas šachmatininkas turi turėti labai turtingus tėvelius arba galingus rėmėjus“, – dėstė A. Kveinys.
Lietuvoje šiuo metu aktyviai žaidžia tik didmeistriai Eduardas Rozentalis (2618), Šarūnas Šulskis (2554), Vidmantas Mališauskas (2491) ir Algimantas Butnorius (2437).
„Iš merginų žaidžia tik Viktorija Čmilytė (2514) ir mano mokinė Dagnė Čiukšytė (2344, nuo 2007 m. persikėlė į Angliją – DELFI). Nėra jokių perspektyvų. Negalime Lietuvoje net moterų komandos sudaryti. Kamilė Baginskaitė išvažiavo į JAV. Ten, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Rusijoje – šachmatai gerbiami. Lietuvoje negerbiami ne tik šachmatai“, – nelinksmai pokalbį su DELFI baigė A. Kveinys, kuris ketvirtadienį išvyksta į Iraną.
Dosjė
Aloyzas Kveinys
Gimė: 1962 m. liepos 9 d., Mažeikiuose (47 metai)
Baigė: Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą ir Maskvos KKI
Profesionalo karjera: 1986 – iki dabar
Titulas: Didmeistris (GM, 1992)
Titulas: Tarptautinis meistras (IM, 1990)
Dabartinis reitingas: 2541 (2010 gegužė)
Aukščiausias reitingas: 2565 (2004 liepa)
Žaidė aukščiausio lygio turnyruose: 8 pasaulinėse olimpiadose 1992 (4 lenta), 1994 (3), 1996 (2), 2000 (1), 2002 (4), 2004 (3), 2006 (2) ir 2008 (1) ir 4 Europos komandų čempionatuose (sykį prie 1 lentos).
www.delfi.lt (gautas sutikimas)
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Interviu su Europos šachmatų vicečempione didmeistre Viktorija Čmilyte. Žurnalas "Žmonės" Nr. 12 - 2010 m. kovo 25 d.
Kaina už labai įdomų gyvenimą.
Kol fotografas bando užfiksuoti garsiausios Lietuvos šachmatininkės Viktorijos ČMILYTĖS (26) šypseną ar mąslų žvilgsnį, nesiliauju galvoti apie tai, kokia ji kantri ir maloni. Kur kas labiau primena į modelių atrankas atėjusią mielą paauglę nei šachmatų didmeistrę, dviejų sūnų – Dmitrijaus (8) ir Aleksandro (6) – mamą ar moterį, prieš trejetą metų išgyvenusią skaudžias skyrybas. Kurį laiką vengusi atvirų interviu Viktorija nebeslepia, kad jos širdį tankiau plakti verčia mylimas žmogus.
Turite ne tik moterų, bet ir vyrų šachmatų didmeistrės vardą, esate daugybės čempionatų nugalėtoja, ką tik trečiąkart tapote Europos vicečempione. Koks laimėjimas jus dar galėtų nustebinti?
Nejaučiu, kad jau pasiekiau viską ir turėčiau sustoti. Tas – aukščiausias lygis – visai netoli. Gal po kelerių metų norėsiu tapti šachmatų trenere, mokyti vaikus ar jaunimą, tada ir bus kitaip. O kol kas pati turiu ko siekti. Pavyzdžiui, galiu stengtis patekti į pirmą pasaulio moterų šachmatininkių dešimtuką. Dabar esu dvidešimta. Per savo karjerą dukart esu buvusi vienuolikta. Bet dešimtuke – dar niekada. Be to, galima siekti tiesiog gerų vietų varžybose, gražių partijų.
Šachmatų pasaulyje karaliauja vyrai. Jie dažnai jums žarsto komplimentus?
Į tai aš linkusi žiūrėti su ironija. Varžybose neretai net iš organizatorių gali išgirsti: „Oi, jūs ir gražios, ir protingos...“ Bet labiau norėtųsi, kad būtum vertinamas už savo gebėjimus, o ne išorinius duomenis. Man paglosto savimeilę, kai kas nors iš labai stiprių šachmatininkų pasako komplimentą dėl mano žaidimo. Tai atsitinka nelabai dažnai, bet kai komplimentas nuoširdus ir užtarnautas, tada nuoširdžiai džiaugiuosi.
Įsivaizdavau rimtuolę šachmatininkę, niūrią ir paskendusią savyje, o matau kvatoklę mergiotę...
Apie šachmatininkus sklando daug stereotipų: rimti, niūrūs, akiniuoti, apie nieką daugiau, išskyrus šachmatus, negalvojantys... Bet tokių – labai mažai. Šachmatininkai – normalūs, platų akiratį turintys žmonės. Laisvalaikiu aš irgi mėgstu klausytis muzikos, skaityti knygas, žiūrėti filmus, būti su vaikais. Neseniai išbandžiau golfą. Labai patiko. Man niekada nenusibosta kelionės. Kartais išvažiuoju dviem savaitėms, grįžtu vos kelioms dienoms ir vėl išskrendu savaitei. Tik lagaminą namie spėju persikrauti. Sunkiausia ilgam palikti vaikus, todėl stengiuosi į kai kurias keliones ir juos kartu pasiimti.
Kaip su visomis tomis kelionėmis ir varžybomis suderinate mamos vaidmenį?
Labai padeda mano tėvai. Jie prižiūri vaikus, kai manęs nėra. Stengiuosi būti gera mama, nors turiu pasakyti, kad tai nėra lengviausias pasaulyje darbas. Patikėkite, dviem jau ūgtelėjusiems vaikams geriausia, kai jų mama – nuolat namie, šalia. Kai grįžtu iš varžybų, taip ir darau: būnu namie nuo ryto iki vakaro, gaminu valgyti, rūpinuosi sūnumis. Tik sunku greitai iš vieno vaidmens pereiti į kitą. Čia dar sukaisi po namus, o po dviejų dienų jau leki į varžybas ir turi visiškai „atsijungti“ nuo buitinių rūpesčių.
Tačiau dauguma šachmatininkių skundžiasi, kad suderinti sportininkės ir mamos pareigas nelengva. Grįžus po varžybų būtų idealu kokią savaitę pailsėti, atsipalaiduoti kur nors sanatorijoje, o tada jau imtis šeimos ir vaikų reikalų. Deja, taip nebūna. Todėl jauti ir kaip nuovargis kaupiasi, ir kaip kartais kantrybės pritrūksta... Bet toks yra normalus gyvenimas.
Plačiau skaitykite žurnale "Žmonės" Nr.12 - 2010 m. kovo 25 d.
„Lietuvos ryto“ pokalbis su A.Butnoriumi – apie moterų protą, pomėgius ir arkliukus galvoje
“Lietuvos rytas” priedas “Sporto arena” 2007 10 06
Šachmatininkas po varžybų atsigauna žaisdamas su anūkais
„Lietuvos ryto“ pokalbis su A.Butnoriumi – apie moterų protą, pomėgius ir arkliukus galvoje
Zigmas Jurevičius
„Lietuvos ryto“ korespondentas
2007-10-06
Algimantui Butnoriui teko laukti sportinės karjeros saulėlydžio, kad iškovotų didžiausią savo gyvenimo pergalę.
61-erių šachmatininkas praėjusį savaitgalį Gmundene (Austrija) tapo pasaulio veteranų (per 60 metų) čempionu ir įvykdė tarptautinio didmeistrio normatyvą.
Savitu humoro jausmu garsėjantis kaunietis šmaikščiai pasakojo apie triumfą Austrijoje ir karjeros nutikimus.
* * *
- Kaip jaučiatės 61 metų pasiekęs skambiausią pergalę? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Butnoriaus.
- Aš dar netikiu. Skaitau apie tai laikraščiuose žinutes, tarsi būtų kalbama apie kitą žmogų. Čia kaip vaikystės svajonė, kurią užrašai, įdedi į butelį ir užkasi. O po daugelio metu ji ima ir išsipildo. Ši pergalė – lyg lavonui kompresas.
- Kovodamas dėl titulo Austrijoje pranokote per 200 konkurentų. Gal pranašumo jums suteikė tai, kad buvote vienas jauniausių dalyvių?
- Dėl to turėjau ne pranašumą, o papildomų pareigų – draugams alų nešioti. Kalbant rimtai, čempionato dalyvių amžius svyravo nuo 60 iki 80 metų. Išties buvau prie jaunesnių.
- Ar tai, kad pasaulio čempionu tapote įkopęs į 7-ąją dešimtį, reiškia, kad bėgant metams jūsų protas tik šviesėja?
- Mano treneris Isakas Vistaneckis sakydavo, kad bėgant metams proto nedaugėja. Geriau nei jaunystėje niekada nežaisi. Anksčiau šachmatininkai brandžiausią žaidimą demonstruodavo pasiekę Kristaus amžių. Šiais laikais jau ir vaikai pasiekia puikių rezultatų. Užaugo nauja kompiuterinukų karta.
- Kodėl vyrų ir moterų pasaulio čempionatai vyksta atskirai? Juk šachmatai – ne ta sporto šaka, kur reikėtų daug jėgos, tad moterys gali kaip lygiavertės partnerės kovoti su vyrais.
- Dabar daugelyje turnyrų vyrai ir moterys žaidžia vieni su kitais, tik skaičiuojamos atskiros varžybų įskaitos. Moterims sudėtinga konkuruoti su vyrais dėl keleto priežasčių. Jos neturi strateginio mąstymo, kuriuo pasižymi vyrai. Šachmatuose tai labai svarbu. Kita vertus, moterys yra švelnesnės, o prie lentos reikia turėti žudiko instinktą. Privalai būti žiaurus, slegiant didžiulei įtampai pastebėti kiekvieną klaidą, apskaičiuoti kiekvieną ėjimą. Tiesa, kartais pasitaiko ir „moterų su kiaušiniais“ – jos ir rūko, ir šachmatais gerai žaidžia.
- O gal turnyrų rengėjai, atskirdami vyrus bei moteris, nori apsisaugoti nuo flirto, romanų?
- Romanams skirti kiti baldai. Šachmatų lenta, stalas tiktų nebent įžangai. Nepaisant to, šachmatų istorijoje yra ne vienas atvejis, kai žaidėjai įsimyli, sukuria šeimas. Tačiau man tokių santuokų perspektyvos atrodo abejotinai.
- Ar žaisdamas spėjate pasidairyti į dailias šachmatininkes?
- Pasakysiu niūrų dalyką – moteris pamatau tik po turnyro. Per varžybas viskas išnyksta. Patenku į kažkokią abstrakčią būseną. Kol neatlieku paskutinio ėjimo, net pasaulinio karo, jei jis praūžtų, nepastebėčiau.
- Sakoma, kad protingos moterys dažnai būna negražios. Ar tai pasakytina apie šachmatininkes?
- Man protingos moterys vertingesnės, nes tik tokios gali iš tiesų mylėti. Pasirodo, šiam dalykui reikia proto.
- Neatsiejama sporto palydovė – sėkmė. Kitą sykį silpnesnė futbolo komanda įmušusi atsitiktinį įvartį patiesia stipresnę. Ar šachmatuose rezultatai visada paklūsta logikai?
- Jei tarpusavyje žaidžia aukšto meistriškumo šachmatininkai, nuo sėkmės nedaug kas priklauso. Bet pasitaiko atvejų, kai atspėji varžovo debiutą, kaip jis žais. Tai šachmatuose ir yra laimė. Pasaulio čempionate vienas pagrindinių mano konkurentų iš Rusijos buvo beveik laimėjęs partiją, bet užsnūdo ir neatliko paskutinio ėjimo. Taip jis prarado pergalę. Kas tai? Varžovo laimė.
- Šachmatininko protas partijos metu turi veikti nepriekaištingai. Ką jūs darote, kad būtumėte maksimalios protinės formos?
- Man reikia ramybės. Nereaguoju į jokius dirgiklius. Varžybų dieną mėgstu susitvarkyti aplinką, išsikuopti šiukšles.
- Žaidimas priklauso nuo fizinės formos?
- Kai kūnas tinkamai parengtas – gerai, bet man tai nėra būtina. Netgi atvirkščiai. Sykį Druskininkuose rengėme treniruočių stovyklą, taip sakant, pasiekėme kūno palaimą. Po to buvo labai sunku žaisti, nes galva tapo tuščia, visos mintys išsivalė. Kitąkart galiu sirgti, kęsti skausmą, o sužaidžiu dieviškai.
- Žmogus, reguliariai sportuodamas, tampa sveikesnis. Kuo naudingas nuolatinis žaidimas šachmatais?
- Sakoma, kad šachmatais žaidžiantis žmogus niekada nesusirgs Alzheimerio liga. Šachmatininkų smegenys nuolat lavinamos, todėl nenusilpsta.
- Kiek šachmatininko pajėgumas priklauso nuo genų? Tarkime, ar ne itin aukšto intelekto tėvai gali išugdyti šachmatų genijų?
- Vargu. Nors tarp žaidėjų yra tokių genialių idiotų – intelektualų su nuokrypiais. Tačiau konkrečiai įvardyti nenorėčiau.
- Kokios profesijos tarp šachmatininkų populiariausios? Ar tarp žinomų žaidėjų nepasitaikė, pavyzdžiui, grioviakasių?
- Turite galvoje – nebaigusių mokyklos? Ne. Juk ir šachmatininko įvaizdis toks – pirmūnas su akinukais. Profesionalūs žaidėjai dažniausiai – mokslo žmonės, profesoriai, dėstytojai ir panašiai.
- Bet jūsų sporto atstovų laisvalaikio pomėgiai turbūt nėra įprasti. Juk sugrįžęs po darbo vakare nesėdite su bokalu alaus rankoje prilipęs prie televizoriaus ekrano?
- Esu savo visuomenės produktas. Kaip toje reklamoje – mus vienija alus ir pergalės. Pasitaiko ir man stiklelį išlenkti. Juk po varžybų smegenys įsibėgėja, arkliukai galvoje baladojasi. Mėginau plaukioti baseine. Nė velnio neatsijungi, tik dar intensyviau mąstyti pradedi. O, pavyzdžiui, krepšinis – gerai. Yra veiksmo, bendravimo, puikiai išsijudini, atsipalaiduoji.
- Nebaigėte pasakoti apie kolegų pomėgius.
- Šachmatininkų pomėgiai įvairūs. Dažnai jie susiję su menais, muzika. Daug mano bičiulių mėgsta lankytis kazino. Tarp azartiškų lošėjų, kartais net liguistai, yra ir garsių šachmatininkų. O mano hobis – anūkai.
- Kokia partija per jūsų ilgametę karjerą įstrigo labiausiai?
- Turnyre Lenkijoje buvo toks nutikimas. Žaidžiau paskutinę partiją su žinomu Austrijos šachmatininku. Man reikėjo jį žūtbūt įveikti, nes norėjau įvykdyti tarptautinio meistro normatyvą. Austras prie lentos sėdo baisiai įsiutęs, nes iš jo viešbutyje buvo pavogę brangų laikrodį. Aš vargšelį kankinau ilgai, bet nukankinau. Pralaimėjęs jis taip šveitė figūras į šalį, kad iki šiol saldu prisiminti.
Ukmergės savaitė. Vaidotė Griškevičiūtė: „Jeigu žaidi šachmatais – esi geras žmogus“ 2007-02-06
Šie metai pergalingu ėjimu į priekį prasidėjo Ukmergės šachmatų klubui „Juodasis rikis“: jis įstojo į Lietuvos šachmatų Federaciją. Apie dvi dešimtis klubui priklausančių aistruolių garsina Ukmergės vardą, dalyvaudami šalyje vykstančiose varžybose. Sportininkai norėtų suburti Ukmergės šachmatininkų komandą ir net surengti mieste čempionatą.
Prieš akis – daugybė varžybų
Mūsų krašte nemažai profesionalių krepšininkų, futbolininkų ar kitų sporto šakų atstovų, tačiau ir šachmatai čia niekada nebuvo nustumti į šalį. Šio intelektualaus žaidimo ukmergiškiai ilgą laiką mokyti Sporto mokykloje. Tam daug meilės ir jėgų atidavė žinomi treneriai Antanas Molevičius, Petras Saldanavičius, Olegas Mikovas. Šiandien minėtoje įstaigoje aristokratiškosios sporto šakos neliko, tačiau trenerių pradėtas tradicijas tęsia ir puoselėja jų mokiniai – „Juodojo rikio“ nariai. Balandį dvejų metų gimtadienį švęsiančiame klube, kurio prezidentas – Artūras Mecelis, yra ir keturios moterys. Laimėjimų iš įvairių varžybų nuolat parsiveža šachmatininkė Asta Morkūnaitė.
Klubo narys, tarptautinis meistras Vytautas Šlapikas papasakojo, jog „Juodojo rikio“ nariai stengiasi rasti laiko visiems turnyrams, žaidynėms, mačams, organizuojamiems Lietuvoje. Tokių renginių – gausybė, ir V. Šlapikas jau turi 2007 metų varžybų kalendorių. „Visur neįmanoma nuvykti, todėl sprendžiame, kur dalyvauti svarbiau, kur važiuoti labiau apsimoka“, - pasakojo vyras. Įstojus į Federaciją, informacija apie organizuojamas varžybas tapo prieinamesnė, be to, Federacijos nariams padedama įsigyti žaidimams reikalingo inventoriaus.
Turnyrą lydi sėkmė
„Juodojo rikio“ nariai kviečia šachmatus mėgstančius moksleivius pažaisti per Ukmergės miesto ar kitas šventes rengiamus turnyrus, karts nuo karto jaunieji miesto šachmatininkai susitinka tarpmokyklinėse varžybose. Šio intelektualaus žaidimo mėgėjams ir profesionalams Ukmergė žinoma dėl Sporto mokykloje kasmet organizuojamo tradicinio šachmatų turnyro, skirto 1988 metais mirusio A. Molevičiaus atminimui. Kasmet į jį suvažiuoja apie pusantro šimto moksleivių ir suaugusių sportininkų iš visos Lietuvos. Beveik 20 metų rengiamo turnyro organizatorius džiugina tokia jo sėkmė. „Nėra Lietuvoje turnyro, kuris suburtų tiek daug šachmatininkų ir taip ilgai išsilaikytų“, - teigė Vytautas.
Tereikia savų patalpų
Sportininkas sako, jog būtų smagu mokyti jaunuosius ukmergiškius žaisti šachmatais, tačiau tam reikėtų savų patalpų, trenerių. Deja, ši situacija Ukmergėje, kaip ir, anot vyro, visoje Lietuvoje, sudėtinga: trenerių trūksta dėl nepakankamai finansuojamo jų triūso. Ukmergiškis pasakojo, jog, pavyzdžiui, iki 1988 metų mūsų mieste dirbo 3-4 treneriai. Iki praėjusių metų rugsėjo Sporto mokykloje tebedirbo P. Saldanavičius, tačiau į aštuntą dešimtį įkopusio trenerio jėgos jau nebe tos... Trūksta pinigėlių ir varžyboms surengti, kelionės išlaidoms apmokėti, tad tenka ieškoti rėmėjų. Kol kas, kaip jau minėta, moksleiviai kviečiami parungtyniauti per šventes, pažaisti susibėga į kurią nors mokyklą. „Mums juk nereikia kokios nors salės – užtenka vieno stalo“, - sakė Vytautas. Jis dėkingas tėvams, kurie finansuoja vaikų keliones į kituose miestuose vykstančias varžybas.
Pasak žaidėjo, Ukmergės šachmatininkai nuo seno gražiai draugauja su bendraminčiais iš Utenos, Jonavos, Anykščių: vyksta žaisti į šiuos miestus ir patys mielai priima svečius. Pernai Utenos miesto 745 metų jubiliejaus proga surengtame šachmatų turnyre ukmergiškis moksleivis Paulius Tamoševičius buvo pirmasis tarp visų dalyvių.
Klubo nariai dėl patalpų kreipėsi į rajono savivaldybę. Klubui, kaip ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, lyg ir pažadėta pastogė buvusios „Vilkmergės“ pradinės mokyklos patalpose, kurios šiuo metu remontuojamos. Šachmatininkai viliasi, jog neiškils problemų, ir veiklą bus galima plėtoti savo „namučiuose“. Turint patalpas, suradus trenerių, būtų įmanoma įgyvendinti visus sumanymus. V. Šlapikas prasitarė apie ketinimus suburti Ukmergės šachmatininkų komandą ir surengti miesto čempionatą.
Sportininkai negali pasigirti ir kokybišku inventoriumi. Trūksta lentų, figūrų, varžyboms reikalingų laikrodžių. Į Ukmergę atvažiuojančių žaidėjų prašoma atsivežti šiuos daiktus.
Varžybų palydovas – jaudulys
Žaisti šachmatais Vytautą dar vaikystėje išmokė tėvelis Jonas. Vytautas sakė, jog mama norėjo leisti jį į šokių treniruotes. Vaikas pradėjo lankyti futbolą, tačiau viršų vis tiek paėmė įdomiosios figūrėlės: pas A. Molevičių moksleivis tobulino įgūdžius, ne kartą lankėsi varžybose Rusijoje, kitose šalyse, baigęs Sporto mokyklą, šachmatų nepamiršo. 1996 metais ukmergiškis tapo Lietuvos vyrų čempionu, 2000-aisiais žaidė tarptautinėje šachmatų olimpiadoje Stambule, Turkijoje. Čia su kitais lietuviais šachmatininkais atstovavo gimtajai šaliai.
Vytautas taip pat dalyvavo varžybose Lenkijoje, Latvijoje, Egipte. Jo teigimu, Afrikos ar, pavyzdžiui, Azijos šalyse sparčiai kyla šachmatininkų žaidimo lygis. Ši sporto šaka jose itin vertinama. Lietuvos šachmatininkai, pasak pašnekovo, galėtų užimti kokią 30 vietą iš 120 šalių.
33 metų vyras penktus metus dirba draudimo konsultantu vienoje įmonėje. Kadangi baigė universitetą Kaune, Lietuvos šachmatų lygos varžybose dažnai atstovauja Kauno klubui „Montalitus“. Didžiulę patirtį turintis žaidėjas prisipažįsta net ir dabar jaučiantis įtampą per varžybas.
Nevengia Vytautas ir virtualių kovų. Tačiau, pasak jo, su kompiuteriu žaisti neįdomu: „Kompiuteris – tai ne prieš tave sėdintis varžovas, kuris žaisdamas išreiškia žmogiškus jausmus – džiaugsmą, nusivylimą. Kompiuteris į nieką nereaguoja, jis gali būti tik partneris ar padėjėjas. Be to, kompiuterį sunku aplošti, jis – negailestingas. Dabar jau lengvinamos žaidimų šachmatais programos. Juk per menkiausią sekundės dalį kompiuteris apgalvoja kelis milijonus ėjimų“.
Lentoje – gyvenimo modelis
Pašnekovo nuomone, šachmatai pirmiausia turi patikti žmogui – tik tuomet išmoksi jais žaisti. Vyras teigia, jog geriau žaidžia tie, kuriems labiau sekasi matematika, nes žaidžiant reikalingas loginis mąstymas. „Suaugusio žmogaus jau neišmokysi, nepriversi, reikia pradėti vaikystėje, - sako Vytautas. – Jau septyniolikmečiai tampa didmeistriais, gali laimėti suaugusių varžybas“.
Ir dar vienas įdomus šachmatininko pastebėtas faktas: jei žaidi šiomis karališku vadinamo sporto figūromis, vadinasi, esi geras žmogus. „Nusikaltėlis negalėtų žaisti, nes šachmatai – kaip ir gyvenimas: čia turi viską daryti pagal taisykles. Jeigu paisai jų, vadinasi, laikaisi įstatymų“, - tikina profesionalas.
„Ukmergės žinios“
„Pradėjęs žaisti, nebejauti laiko“ (www.ziniaputys.lt)
Penktadienis, 12 Lapkritis 2010 15:02
Mielieji „Žiniapūčio“ skaitytojai, artėjant žiemai vakarai ilgėja, todėl, norėdami, kad juos praleistumėte prasmingai, bandysime jus sudominti senu kaip pasaulis žaidimu, taip įtraukiančiu, jog dažnais žaidėjas tiesiog „apsigyvena“ 64 juodų ir baltų langelių visatoje. Šį savaitgalį, lapkričio 13 – 14 dienomis Ukmergėje vyks šachmatų varžybos, skirtos trenerio Anano Molevičiaus atminimui. Ta proga kalbamės su trenere Virginija SAVICKIENE, kuri mums papasakojo apie Ukmergėje įsikūrusio šachmatų klubo „Juodasis rikis“ veiklą ir atvėrė keletą šio daug kam nesuprantamo žaidimo paslapčių.
- Esate šachmatų trenerė, o kur ir ką dirbate, kokia jūsų specialybė?
- Viskas visiškai nesusiję. Dabar dirbu žemės ūkio įmonėje vadybininke-administratore, o mano tikroji specialybė – buhalterė.
- Kada ir kaip susidomėjote šachmatais?
- Šiuo žaidimu susidomėjau, būdama ketverių-penkerių metų amžiaus. Šachmatais žaidė mano vyresnysis brolis. Buvom ir esame labai geros draugės su trenerio Antanas Molevičius dukra. Kai buvau septynerių, jis mane ir pakvietė lankyti treniruotes.
- Papasakokite apie šachmatų klubą „Juodasis rikis“. Kada jis įkurtas?
- Balandžio mėnesį šventėme penkerius metus. Klubą įkūrė mano minėto trenerio auklėtiniai - Artūras Mecelis ir Vytautas Šlapikas. Aš prie jų prisijungiau maždaug prieš tris metus. Iš pradžių klube rinkosi tik nuolatiniai šio žaidimo mylėtojai. Suaugusieji rinkdavosi tiesiog pasižaisti savaitgaliais, važiuodavo į varžybas, dalyvaudavo šachmatų federacijos organizuojamose varžybose, taip pat ir čia, vietoje, organizavo varžybas per miesto šventę ir varžybas, skirtas Anano Molevičiaus atminimui. Pastarosios yra tradicinės, šiemet - jau dvidešimt antrosios. Jos vyksta kiekvienais metais lapkričio mėnesį. Tai trenerio mirties metinės. Varžybos rengiamos 22 kartą nepertraukiamai. Kol nebuvo klubo, varžybas rengė sporto mokykla. Prieš tris metus, kai aš įsiliejau į klubo veiklą, jau buvo svarstoma idėja, kad reikia patalpų ir kad reikia pradėti mokyti vaikus.
- Kokiu tikslu įsteigtas šis klubas?
- Norėjome atgaivinti šachmatų žaidimo tradicijas Ukmergėje. Suaugusieji, buvę trenerio A. Molevičiaus mokiniai, žaidžia gerai, tačiau mes norime ugdyti ir jaunąją kartą. Mes visi buvome pasiekę aukštumų: kaip komanda - tiek berniukų, tiek mergaičių - užimdavome prizines vietas čempionatuose. Vytautas Šlapikas ir Vaidas Šlapikas asmeninėse varžybose visada laimėdavo aukštas vietas. Po trenerio mirties ilgainiui šachmatų žaidimo tradicija Ukmergėje sunyko, tik kai kurie iš mūsų nenutraukė savo veiklos, tačiau vaikai nebebuvo ugdomi.
- Ar Ukmergės sporto centre nėra šachmatų?
- Nėra. Tiesa, po trenerio mirties, vienus ar dvejus metus šachmatai dar veikė, nes dirbo kitas treneris, tačiau vėliau jų nebeliko. Mes - A. Molevičiaus mokiniai – mirties metinių proga paprašėm leisti surengti varžybas Sporto mokykloje. Taip tradiciškai tos varžybos tęsėsi iki tol, kol įsikūrė klubas „Juodasis rikis“. Organizuojant renginį vasada labai prisidėdavo Vytautas Šlapikas, jis kasmet sukviesdavo svečius. Tačiau ilgus metus tai buvo tik renginys, o šachmatų būrelio nebebuvo.
- Ką reiškia klubo pavadinimas? Kodėl pasirinkta figūra – rikis – ir būtent juodasis? Ar ji kuo nors ypatinga?
- Tiksliai atsakyti negaliu. Manau, kad tai tiesiog figūra, kuri buvo „laisva“, nes kitos „užimtos“. Yra šachmatų klubas „Pėstininkas“, kito klubo pavadinime paminėtas žirgas.
- Kokias veiklas vykdo jūsų klubas?
- Šeštadieniais klube renkasi žaisti suaugusieji. Jau antrus metus vyksta treniruotės vaikams. Aktyviai dalyvaujame varžybose Lietuvoje tiek suaugę, tiek vaikai. Nemažai varžybų organizuojame Ukmergėje ir pritraukiame čia daug žmonių iš kitų miestų. Taip pat priimame ir kviečiame šaškių mylėtojus, juk šeimose daugiau žaidžiama šaškėmis, nei šachmatais. Tačiau ukmergiškiai nenori lįsti iš namų, nors patalpas siūlome nemokamai.
- Kaip pirmą kartą paskelbėte, kad vyks treniruotės vaikams, ar didelis buvo susidomėjimas šachmatais?
- Laba didelio susidomėjimo nebuvo. Galbūt trūko reklamos. Tačiau susirinko daugiau norinčiųjų, nei tikėjausi, ypač daug paauglių. Per pirmuosius metus „nubyrėjo“ nedaug - negrįžo tik trys vaikai. Pagrindinė priežastis yra tai, kad nesuderina laiko su kitais būreliais.
- Kiek vaikų šiuo metu lanko klubą?
- Dabar yra dvidešimt du ikimokyklinukai ir pradinukai, lankantys treniruotes. Paauglių ir jaunuoliu neskaičiuoju, nes jiems treniruotės nevyksta, jie gali ateiti bet kada.
- Kiek ir kokio amžiaus grupės treniruojasi klube?
- Yra tik vaikų grupė, o paaugliai treniruojasi patys. Jie gali ateiti žaisti tarpusavyje, konsultuotis. Jeigu kas neaišku, patariame, duodame literatūros, jie mokosi individualiai. Jaunuoliai taip pat gali dalyvauti varžybose.
- Papasakokite apie svarbiausius klubo renginius.
- Pats svarbiausias reginys – tai varžybos trenerio A. Mulevičiaus atminimui. Jos vyksta UAB „Ukmergės sveikatingumo centre“, čia gauname nemokamai sales. Užpernai jose dalyvavo 150 žaidėjų, pernai – 167. Kasmet daugėja. Suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos. Aktyviai draugaujame su Klaipėdą. Jonavai ir Alytui atstovauja sporto mokyklos. Šiemet jau ganai nemažai dalyvių užsiregistravo, o iki varžybų dar likę dvi savaitės. Visi to reginio laukia, nes gali pasižaisti ir vaikai, ir suaugusieji. Tai yra rimtos varžybos. Daug grupių apdovanojame. Mus remia UAB „Izobara“ (vadovas J. Armanavičius); UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“ (vadovas R. Čepelionis); UAB „Artūro transportas“ (vadovas A. Mecelis); Vaido Radzicko IĮ "SUPERITA" (vadovas V. Radzickas);ūkininkai Algirdas Tamulis, Egidijus Cesiulis.; tautodailininkas Andrius Zinkevičius; S. Šerelienės IĮ "Triratukas" (Parduotuvė „Triratukas“); Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyrius (Vedėjos pavaduotojas A. Matiukas); Medicinos bankas; Ukmergės sporto centras.
- Ar Ukmergėje yra daugiau panašių klubų?
- Ne, daugiau panašių klubų Ukmergėje nėra. Aktyviai šachmatais ir šaškėmis žaidžiama Deltuvoje, bendruomenėje.
- Kokie klubo ateities planai?
- Kol kas per anksti kalbėti. Ateities planų yra, tačiau jiems įgyvendinti reikalingi pinigai. Planai orientuoti į tuos vaikus, kurie dabar lanko, kad jie kažką pasiektų. Yra gabių vaikų, kurie, pradėję mokytis pernai, šiemet jau dalyvaus čempionatuose.
- Neseniai spaudoje buvo publikuotas straipsnis apie tai, kad dabartinės jūsų klubo patalpos nėra šildomos. Ar šis klausimas jau išspręstas?
- Kol kas šildomės elektra. Žinoma, tai labai brangiai kainuoja.
- Šachmatais žaisti ryžtasi ne visi, nes daug kam šis žaidimas atrodo sudėtingas ir apgaubtas paslapties skraiste. Papasakokite apie pačius šachmatus. Kokioje šalyje ir kada pradėtas žaisti šis žaidimas?
- Šachmatų žaidimas kilo iš Azijos kraštų, iš Indijos.
(Nors nuosavybės teises savinasi daugybė tautų - arabai, iraniečiai, turkai, ispanai, graikai, net rusai, kinai bei ukrainiečiai, tačiau iš tiesų jais pradėta žaisti Indijoje. Šachmatai minimi senuosiuose indų tekstuose. Didžiojoje Ramajanos epinėje poemoje (kuri, pagal kai kuriuos šaltinius, buvo perduodama žodžiu tarp 750 ir 500 metų prieš Kristų), piktasis karalius Ravana išranda šachmatus kaip pramogą savo žmonai Mandodari. Būdama nuostabaus proto, ji greitai jį įveikė šiame žaidime. Vėliau žaidimas Persija. Šachmatai taip pat minimi Artašastroje (trečias amžius prieš Kristų), viename seniausių pasaulyje politiniame traktate. Jo autorius apibūdina šachmatus kaip karo strategijos žaidimą. Tam tikra prasme tai pirmasis virtualus karo žaidimas J. Iš Indijos šachmatai keliavo vakarų kryptimi, per tai, kas dabar žinoma kaip Afganistanas, į Persiją ir toliau).
- Ką reiškia žaidimo pavadinimas „šachmatai“?
- „Karaliaus mirtis“.
(Matas - situacija žaidžiant šachmatais, kurioje vieno žaidėjo karalius yra puolamas ir nėra jokio būdo šios grėsmės išvengti. Tai yra šachas nuo kurio neįmanoma apsisaugoti. Karalius iš tikrųjų niekada nėra nukertamas ir žaidimas baigiamas iškart, kai karalius yra mato pozicijoje. Žaidėjas, kuriam paskelbiamas matas pralaimi. Mato skelbimas - šachmatų žaidimo tikslas).
- Vyrauja nuomonė, kad šachmatai yra sudėtingas strateginis žaidimas, kurį sunku perprasti, todėl jį žaidžia tik „išrinktieji“. O kaip jūs manote, ar šachmatais gali žaisti bet kas?
- Manau, kad žaisti gali bet kas. Taip sprendžiu iš tų vaikų, kurie lanko mano treniruotes. Nors galvojama, kad judriems vaikams yra per sunku sėdėti prie šachmatų lentos, tačiau aš manau, kad žaisti gali tiek judrūs, tiek lėtesni vaikai. Talentų, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, yra vienetai, todėl galbūt ne visi pasieks aukštumų, bet žaisti gali tikrai visi.
- Kokios savybės yra būtinos, norint išmokti žaisti šachmatais?
- Užsispyrimas ir kantrybė. Mąstymo taip pat reikia, bet, kita vertus, būtent šachmatai ir išugdo mąstymą. Vėliau žaidimo taisyklės labai praverčia gyvenime: žinai - jei pirmą ėjimą padarysi blogą, tai ir penktas bus blogas.
- Koks buvo jūsų kelias, kol iš žaidėjos tapote trenere?
- Kaip pati vaikystėje žaidžiau, man labai patiko. Skirdavau tam tikrai daug laiko: visos atostogos būdavo ne su šeima, o varžybose. Anais laikas į varžybas vykdavome savaitei ar dviem. Tas labai pritraukė. Po trenerio mirties šachmatai Ukmergėje išnyko. Įgijau specialybę. Viskas taip susiklostė, kad gyvenau ne Ukmergėje. Kituose miestuose nenorėjau pradėti žaisti šachmatais, nes buvo skaudu, kad jų nebėra Ukmergėje, kad būtent čia teko išeiti iš profesionalaus sporto. Paskui dėl vyro darbo grįžom gyventi į Ukmergę. Artūras Mecelis mane susirado, pakvietė į pirmas varžybas miesto šventės metu, pradėjome bendrauti, įsitraukiau į klubo veiklą ir kartu kurti planus. Kai gavome patalpas, išėjau iš tuometinio darbo, pradėjau užsiimti tik šachmatais ir ieškoti tokio darbo, kad galėčiau tai suderinti. Dabar taip ir yra.
- Kokių savybių reikia, norint būti trenere?
- Pagal reikalavimus, treneris turi turėti pedagoginį išsilavinimą, tačiau šis išsilavinimas neišmoko žaisti šachmatais. Dirbant su vaikais, reikia juos jausti, matyti, kas nori būti profesionalu, o kam tai - tik laisvalaikis, ir atitinkamai parinkti užduotis, sudominti.
- Ar šachmatų treneriu gali būti bet kas, ar tam reikia specialių žinių, licencijos?
- Pedagoginis išsilavinimas yra reikalingas tik dėl dokumento, nes žinių apie šachmatus jis nesuteikia. Lietuvoje niekas profesionalių šachmatų trenerių neruošia. Treneriais dirba mėgėjai, turintys ilgametę patirtį. Jauni žmonės dažniau užsiima savo, kaip profesionalaus sportininko veikla. Taip pat būna kursai licencijai gauti.
Mes nepriklausom sporto mokyklai, nes tam turėčiau arba įgyti pedagoginį išsilavinimą arba licenciją, tačiau tai yra nemažos asmeninės investicijos. Norėtume, kad viskas būtų oficialiai, tad planuoju ateityje baigti pedagoginį.
Dabar dirbame iš idėjos, bet aš tikiuosi, kad tai atsipirks. Šiai dienai to reikia mums, o kada prireiks mūsų visuomenei, tada ir atsipirks mūsų investicijos.
- Įvardinkite tris esmines šachmatų žaidimo taisykles, kurios pačios svarbiausios.
- Reikia numatyti savo ėjimus - bent jau tris į priekį, - ir žinoti, ką atsakys priešininkas. Visada, prieš pradedant žaisti, reikia turėti planą. Dauguma šachmatininkų pažįsta vieni kitus: žino varžovo temperamentą kaip jis žaidžia, kokią taktiką dažniausiai renkasi. Jei tenka žaisti su nežinomu varžovu, vis tiek reikia pasirinkti taktiką – ar pulsi, ar žaisi pasyviai.
- Ne kartą yra tekę girdėti, kad šachmatai lavina strateginį mąstymą. Sakykite, kokią naudą iš tiesų teikia šis žaidimas?
- Kadangi, norint įveikti varžovą, reikia daug laiko pasėdėti prie lentos, o vaikams sunku išbūti vienoje vietoje, tad žaidimas išmoko juos susikaupti. Taip pat - gerbti varžovą, nes, kad ir praloši, vis tiek turi paspausti ranką ir pasveikinti priešininką. O tai svarbu ir gyvenime. Išmoko bendravimo, nes negali kaip per futbolą rėkti, apšaukti, tai - santūrus žaidimas. Skaičiuoti, nes turi skaičiuoti, kiek vertos figūros.
- Ar yra neigiamų šio žaidimo pusių?
- Gali atsirasti priklausomybė J. Pradėjęs žaisti, nebejauti laiko. Kai šeštadieniais į klubą susirenka suaugusieji, kai kurie pamiršta grįžti namo J.
- Kokio amžiaus geriausi pradėti žaisti šachmatais?
- Penkerių metų. Tada vaikai imliausi.
- O kokio amžiaus jau per vėlu, susidomėti šachmatais?
- Išmokti taisyklių galima bet kada, tik pavėlavęs nebetapsi profesionaliu sportininku. Dėl tos priežasties neužsiimu aktyviai su paaugliais, nes jų laikas jau pražiūrėtas. Aišku, daug ką duoda varžybos, nes be jų irgi nieko nepasieksi.
- Ar Lietuvoje šachmatai populiarus sportas?
- Lietuvoje šiuo metu šachmatai laikosi entuziastų dėka. Valstybė šiai sporto šakai dėmesio neskiria. Gabūs lietuviai išvažiavę į užsienį. Tai nėra populiarus sportas Lietuvoje. Jis populiarus ten, kur kilo – Azijos šalyse, nors yra stipri rusų mokykla, o lenkai planuoja padaryti šachmatus privalomu dalyku mokyklose. Vienu metu taip buvo ir Ukmergėje penktoje vidurinėje (dabar Duksynos pagrindinėje) mokykloje: šachmatai buvo įtraukta į programą paruošiamiesiems.
- Kokie Ukmergiškių pasiekimai šachmatų srityje?
- Daugiausiai pasiekęs yra tarptautinis meistras – Vytautas Šlapikas. Yra penki tarptautinį FIDE reitingą turintys žaidėjai, trys iš jų - moterys. Vaikų kol kas dar nespėjome paruošti čempionatams, tačiau dalyvaudami varžybose Martynas Dolmantas ir Dominykas Auglys dažnai užima prizines vietas. Aktyvūs paaugliai Martynas Orlovas ir Augustė Taučkėlaitė taip pat dažnai dalyvauja varžybose ir laimi.
- Šachmatai priskiriami sportui, kodėl? Juk žaidžiant šachmatais sėdima.
- Todėl, kad, kaip bet kuriame sporte, reikia ištvermės, nes partijos tęsiasi po tris - keturias valandas, tad kartais lengviau bėgti tiek laiko nei galvoti. Yra siekiama rezultato. Vienas laimi kitas pralošia. Rengiamos olimpiados.
- Daugumai vyresniosios kartos žmonių gerai žinomas rusų knygos bei filmo veikėjas Ostapas Benderis, nemokėdamas žaisti šachmatais, užsukęs į vieno kaimo varžybas lengvai suriečia visus varžovus. Tai labai komiška situacija. Gal ir jūs galėtumėte prisiminti kokią linksmą istoriją, susijusią su varžybomis, ar anekdotą apie šachmatininkus?
- Didžiausias anekdotas - reklama, kurioje mama sako matas neįmanomoje situacijoje, bet tai suprantama tik šachmatininkams. Linksmų situacijų būna ir per varžybas - vieni ką nors užmiršta, kiti sumaišo.
- Ar šachmatais žaidžia visa jūsų šeima?
- Mano šeimoje, išskyrus brolį, niekas daugiau šachmatais nežaidė ir nežaidžia. Savo vaikų nemokiau, kol nepradėjau treniruoti kitų. Jie „neužkibo“, tai aš ir nespaudžiu. Vyras ėjimus žino, bet namie nežaidžiame. Jei patinka man, tai nebūtinai turi patikti ir kitiems. Bet šeima mane palaiko, kad užsiimu tokia veikla. Dažnai nebūnu namie: treniruotės vyksta vakarais, šiaip renkamės žaisti savaitgaliais, važinėju po varžybas, - šeima man nepriekaištauja dėl to, supranta, kad man tai svarbu.
- Dėl klubo veiklos nebijote daryti ryžtingų žingsnių, daug ko atsisakote, net pakeitėte darbą. Tai savotiška aistra. Kas jums yra šachmatai?
- Gal tai yra kraujyje. Be to, abu klubo įkūrėjai yra labai geri ir geranoriški. Taip pat nesinori pamesti būrelio. Kaip čia taip, vienus metus yra, kitus nėra. Taip nieko nepasieksi. Norėtųsi licencijos.
- Ką jūs pati mėgstate veikti laisvalaikiu?
- Šiaip man patinka aktyvus laisvalaikis – krepšinis, išvykos į gamtą, vasarą labai mėgstu keliauti baidarėmis. Galbūt buhaltere dėl to ir nedirbu, kad negaliu sėdėti vienoje vietoje, išskyrus tada, kai sėdžiu prie šachmatų lentos. Mano treneris irgi buvo baigęs buhalterio specialybę, bet nedirbo. Prieš miega mėgstu paskaityti knygas.
- Esate graži moteris. Galbūt šachmatuose slypi kokia nors nežinoma grožio paslaptis?
- Šachmatų žaidėjos visos gražios. Iš tiesų. Jei pažiūrėtumėte nuotraukas, Lietuvos rinktinėje visos merginos - išskirtinio grožio. O paslaptis tikriausia ta, kad nors ir neteisingai, šachmatai laikomi vyrišku žaidimu. Žaidi tarp vyrų, tad turi visada būti pasitempusi, gražiai atrodyti J.
- Ar gali šachmatais žaisti blondinės?- Gali. Plaukų spalva įtakos neturi, nebent tik tiek, kad vyrus išveda iš pusiausvyros, nes tikisi ėjimų kaip iš „blondinės“, o sulaukia rimtos varžovės. Kaip jau sakiau, daug kas mano, kad tai nemoteriška sporto šaka, bet tai nesąmonė, mitas.
- Ko palinkėtumėte Ukmergės jaunuoliams, šachmatų žaidėjams ir „Žiniapūčio“ skaitytojams?
- Kiekvienam atrasti savo užsiėmimą. Ukmergėje yra daug būrelių, įvairių veiklų, tik reikia surasti kolektyvą, kur save realizuoti.
- Dėkojame už pokalbį ir linkime, kad savo mokiniams būtumėte toks pats autoritetas, kaip jums buvo jūsų treneris.
Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ
